Restartas

2010 m. atvykau į Vokietiją dalyvauti Ironman triatlono varžybose. Po dviejų įtemptų treniruočių mėnesių Italijoje sau kėliau aukščiausius tikslus - praeiti atranką į Havajuose vykstantį Ironman distancijos pasaulio čempionatą.Visgi negalėjau numanyti, kad aplinkybės man bus nepalankios nuo pat varžybų pradžios. Vos tik davus varžybų startą 2500 dalyvių šoko į vandenį. Užvirė tikra mėsmalė. Gavau daugybę smūgių į įvairias kūno vietas, bet ir pats pasiunčiau į nokdauną turbūt ne vieną dalyvį. Kaip įmanydamas bandžiau ištrūkti iš šios mėsmalės ir kai ,rodės, kad jau pavyks atsiplėšti, pajutau stiprų smūgį į nugarą. Skausmas perėjo per visą kūną, o didžiausią nerimą kėlė nutirpusi koja. Visgi plaukiau toliau, o kai baigiau plaukimo rungtį ir išlipau iš vandens, supratau, kad negaliu sulenkti kojos. Bandžiau užsėsti ant dviračio, bet koja visiškai manęs neklausė. Prie manęs privažiavo medikų automobilis, tačiau pagalba buvo labai ribota, nes nebuvo aišku, kas iš tiesų nutiko su mano koja. Kol ant kojos laikiau ledą, žiūrėjau į pro šalį važiuojančius atletus. Negalėjau patikėti, kad visa tai vyksta būtent su manimi ir šią akimirką. Tiek daug vilčių buvo dėta į šias varžybas, o viskas susiklostė pagal visai kitą scenraijų, kurio net sapne nesapnavau. Po maždaug 40 min koja pradėjo lankstytis, o po dar 10 min galėjau bandyti sukti pedalus. Pradėjau svarstyti, ar man apskritai verta tęsti varžybas, būnant traumuotam ir suvokiant, kad šiandien visos mano viltys dužo į šipulius? Tačiau susipakuoti daiktus ir eiti į viešbutį tam, kad galutinai save užgraužčiau irgi nesinorėjo.Daugybė minčių sukosi mano galvoje ir jų gausoje neradau sprendimo. Visgi, nepaisant nepalankių aplinkybių, nusprendžiau braukti brūkšnį, pasistengiant atsiriboti nuo nesėkmės ir tęsti varžybas. Išvažiavau į trasą jau būdamas, bene, paskutinis ir stengiausi daryti tai, ką galiu geriausia toje akimirkoje. Po truputį nurimau ir netgi pradėjau mėgautis ta kova su savo sužalotu kūnu ir distancija.Tai buvo ilga diena, tačiau varžybų finišą pasiekiau, išvargęs, traumuotas, bet laimingas.

Kiekviena netikėta situacija mus neišvengiamai išmuša iš pastovios būsenos ar turimo plano ir tai įneša sumaištį į mūsų veiksmus ir mintis. Tačiau jei sugebame priimti gyvenimo netikėtumus kaip neišvengiamą gyvenimo plano dalį, tampa lengviau tai išgyventi ir pakilti naujam veiksmui. Negebėdami “restartuotis” mes būsime valdomi gyvenimo aplinkybių. Perkraudami savo protą turime palikti praeitį ir padaryti tai, ką galime geriausia toje akimirkoje, kurioje esame, o ne toje, kurioje planavome ar norėjome būti.

Žmogaus veidas krizės akimirkoje

Prieš varžybų startą man patikdavo stebėti dalyvių veidus, kuriuose nebūdavo sunku įskaityti vidinę žmogaus būseną. Vienų veidai būdavo įsitempę, o akys baimingai bėgiodavo po horizonto tolius. Tokių žmonių dirglumas atsispindėdavo ir jų veiksmuose, kuriuose būdavo daug padrikų judesių:nerimastingo vaikščiojimo ar tempimo pratimų imitavimo. Galiausiai įtampa būdavo išveikiama per žodinį kalbėjimą: keikiamas blogas oras, bloga sportinė forma ar nevykusios varžybų organizatorių klaidos. Kiti, priešingai, santūriai ir susitelkę laukdavo savojo starto. Jų judesiai būdavo tikslingi ir sąmoningi. Tokie žmonės jaučiamą įtampą mobilizuodavo į būsimą startą. Po finišo įtampa nuslūgdavo, išsiskyrę endorfinai suteikdavo pakylėtą būseną, o pradinis dirglumas užsimiršdavo, tarsi nieko ir nebūtų buvę,

Būnant komfortiškoje būsenoje ar įprastoje gyvenimo situacijoje yra pakankamai sudėtinga pamatyti tikrąjį žmogaus veidą. Tokiose situacijose spinduliuojama gera nuotaika ar pasitikėjimo savimi jausmas yra gana apgaulingas. Norint pamatyti tikrąjį žmogaus veidą, turime jį stebėti netikėtoje, nepatogioje ar įtampą keliančioje situacijoje. Tuomet žmogus atsiskleidžia visai kitomis spalvomis, jis tampa sutrikusiu, desperatiškai besigriebiančiu šiaudo, besistengiančiu išnešti sveiką kailį iš keblios situacijos. Arba priešingai – pažeistas, tačiau išlaikantis vidinę ramybę, pagarbą aplinkai ir ramiai pasitinkantis nepalankią gyvenimo situaciją. Sunkioje situacijoje tai, kas yra dirbtina, greitai pranyksta ir nebetenka galios, o tai, kas yra tikra – pasilieka ir atsiskleidžia.

Sureguliuoti taikiklį

Kai dar būdamas vaikas susižavėjau sportu, turėjau labai daug entuziazmo treniruotis, bet visai neturėjau nuovokos, kaip tą reikia daryti. Atrodydavo, kad kuo daugiau treniruosiuosi, tuo stipresnis būsiu, tačiau tokia logika dažnai privesdavo prie visiškai priešingo rezultato. Ignoruodamas kūno pojūčius ir aklai sekdamas savo ar trenerių planą, dažnai persitreniruodavau ir išsekindavau savo organizmą. Nors įdėdavau daug pastangų ir laiko, norimi rezultatai neateidavo. Bėgant metams pradėjau labiau kliautis savo organizmo siunčiamais signalais ir daryti labiau tikslingas treniruotes, kurios būtų orientuotis ne į kiekybę, bet į kokybę. Jei tik pajausdavau, kad kūnas siunčia pavojaus signalus, pakoreguodavau treniruočių planą ir krūvį sumažindavau. Ir priešingai – jei jausdavausi gerai, treniruočių apimtis padidindavau. Atradus savąjį balansą, pavykdavo pasiekti geriausius rezultatus. 

Nuotrauka paimta iš interneto

  

Kiekvienas geras snaiperis pasakytų, kad norint pataikyti į taikinį, visų pirma, turime sureguliuoti savo taikiklį. Mes galime padrikai paleisti šūvių laviną ir tikėtis, kad bent vienas iš jų pasieks tikslą. Arba galime iššauti vieną tikslingą šūvį. Geras snaiperis yra patyręs snaiperis, kuris nesiblaško, darydamas bereikalingus judesius, bet ramiai ir kryptingai taikosi į ten, kur jam reikia ir kaip reikia. Tik patyręs snaiperis gali pasikliauti savo jutimu ir vadovautis ne tik savo patirtimi, bet ir intuicija. Tam, kad taptume geru snaiperiu, prieš tai turime iššauti nemažai tuščių šovinių. Daugelis visą savo likusį gyvenimą ir šaudo tuščiais šoviniais, o kiti geba susireguliuoti savo taikiklį taip, kad išnaudodami mažiau laiko ir energijos, paleistų tikslingus šūvius.

Antrojo bandymo reikšmė

Stojant į savo pirmojo ultra triatlono startą, turėjau įžengti į zoną, kuri man buvo daug kuo nepažįstama. Iki tol žinojau, ką reiškia būti trasoje dvylika valandų, bet galėjau tik numanyti, ką turėsiu patirti, kai reikės varžytis su distancija dvidešimt keturias valandas ir ilgiau. Treniruočių periode daugiausiai dėmesio ir laiko skirdavau ištvermės savybių ugdymui bei optimalaus varžybų tempo paieškoms. Tačiau didžiausias iššūkis, su kuriuo man teko susidurti trasoje, buvo visai ne kilometrai ir ne ilgos varžybų valandos, bet skrandis, kuris, įveikus daugiau nei pusę distancijos, paprasčiausiai atsisakė funkcionuoti. Vargais ne galais, pasiekęs finišą, supratau, kad jei antrą kartą ryšiuosi bristi į tą pačią upę, turiu patobulėti šioje srityje tiek žinių, tiek eksperimentavimo su maistu atžvilgiu. Po šios patirties teko konsultuotis tiek su mitybos specialistais, tiek su savo kolegomis, kurie turėjo panašią ilgų nuotolių patirtį. Galiausiai, pavyko atrasti būdą, padedantį kuo ilgiau išsaugoti skrandžio funkcionavimą ilgoje distancijoje. Jau po metų dar kartą ryžausi įveikti ultra nuotolį, dalyvaudamas tose pačiose varžybose. Šįkart joms buvau kur kas geriau pasiruošęs ir nors teko susidurti su kitais nenumatytais sunkumais, tačiau skrandžio problemų pavyko išvengti.

 

 

Nuotrauka paimta iš Shutterstock.com

 

 

Pirmas nesėkmingas bandymas mums yra duotas ne tam, kad kartotume tuos pačius veiksmus, kurie praeityje mums atnešė nesėkmę, bet tam, kad galėtume panašią patirtį pasitikti jau kur kas labiau patobulėję. Kiekvienas nesėkmingas bandymas yra sėkmės dalis, nes tik per jį galime išmokti mums skirtas svarbias pamokas. Jei neatliekame savo namų darbų, net neverta pradėti to paties veiksmo, nes tai neatneš mums nieko naujo, tik tą patį nuviliantį rezultatą. Kaskart, kai mūsų veiksmai yra tie patys, rezultatas irgi yra panašus. Tik pakeitus savo nusistovėjusį veiksmą, galime tikėtis kitokios baigties.

Ignoruoti sunkumą

Dalyvaujant ilgų nuotolių varžybose tekdavo patirti tokias sunkumo bangas, kurios išsiurbdavo iš manęs paskutinius valios syvus. Tai gąsdindavo, nes mano kūnas atsisakydavo judėti į priekį, akys merkdavosi iš nuovargio, o protas nebesugebėdavo adekvačiai mąstyti. Tuo metu aplankydavo savigailos jausmas, kuris ne tik gundydavo sustoti, bet dar ir skatindavo atkreipti pasaulio dėmesį į save: "Žiūrėkit! Matot kaip man sunku? Ar visi matot, kaip aš kankinuosi?" Visa tai būdavo bergždžia, nes net jei sulaukdavau atjautos, tai vargiai palengvindavo mano kančias. Ilgainiui supratau, kad tai būdavo netgi kvaila, nes juk aš pats ir pašvęsdavau save kančioms. Dar daugiau, tai švaistydavo mano energiją, vietoj to, kad paskirčiau ją išgyvenant krizę. Pernelyg akcentuodamasis į patį sunkumą, tik dar labiau apsunkindavau savo keblią padėtį.

Nuotrauka paimta iš interneto

Kartais norėdami ištverti sunkią situaciją, turime ignoruoti tą sunkumą, kurį patiriame jos akivaizdoje. Bet koks sunkumas yra laikinas arba baigtinis. Neturime leisti, jog kebli situacija užvaldytų mūsų protą ir jausmus. Tokiose situacijose yra svarbu "nepamesti" savęs, nesiskųsti aplinkai, siekiant atkreipti jos dėmesį, bet susitelkus į tą akimirką, kur esame, padaryti tai, ką galime geriausia. Tai yra išlikimo sąlyga. Tik tada, kai viskas praeina, galime įvertinti nuostolius. Kai tik pradedame koncentruotis į patį sunkumą, po truputį tampame jo įkaitais, tampame priklausomi ne tik nuo situacijos, bet ir nuo savo padrikų minčių ir jausmų.

Kelionė prasideda krante

Mano pasiruošimas ištvermės sporto sezonui prasidėdavo jam pasibaigus. Kai nebebūdavo varžybų ir viskas nurimdavo, būdavo pats tinkamiausias laikas susitelkti į silpnųjų pusių vystymą. Tuo metu gydydavausi traumas ir stiprindavau tas kūno dalis, kurioms tekdavo didžiausios apkrovos sezono metu. Šis pasiruošimas būdavo nukreiptas ne tik į fizinio kūno stiprinimą, bet ir į psichologinės pusiausvyros atstatymą bei sportinių tikslų išsigryninimą. Nuo šio etapo labai daug priklausydavo, kaip mano kūnas ir psichika atlaikys visą varžybų sezoną.

Norėdami išplauki į atvirą jūrą, laivą turime paruošti dar būdami krante: įtempti lynus, užlopyti bures, patikrinti denį ir laivo korpusą. Turime viską atidžiai apžiūrėti, apeidami kiekvieną jo centimetrą. Išplaukus į atvirą jūrą ir užklupus audrai mes nebeturėsime kada rūpintis silpnomis laivo vietomis. Tokiomis akimirkomis mes būname susitelkę į išlikimą ir vadovaujamės savo instinktais. Bet koks aplaidumas krante mums gali labai brangiai kainuoti atviroje jūroje. Pasiruošimas kelionei yra lygiai toks pat svarbus kaip pati kelionė.

Nuotrauka paimta iš Pinterest

Tylai turime subręsti

Ne visi jaučiamės komfortiškai būdami tyloje. Tyloje mes neišvengiamai susiduriame su savuoju "AŠ", kuris linkęs mums užduoti nepatogius egzistencinius klausimus apie mūsų pačių būtį. Į šiuos klausimus dažniausiai nėra paprasta rasti atsakymus, jie tampa kankinantys ir keliantys nerimastingą būseną. Dėl šios priežasties mes linkę išvengti šio kankinančio susitikimo ir tylą užpildome garsais arba būdami su kitais žmonėmis. Tokiu būdu bent trumpam atitoliname susitikimą su savimi. Kai kurie žmonės taip nugyvena visą savo likusį gyvenimą, taip niekada ir nesusitikę su savimi. Tačiau tai tik iliuzija - nugyventi gyvenimą taip niekada ir nepažinus savęs. Brandaus žmogaus požymis yra gebėjimas išbūti tyloje, kur neišvengiamai būname akistatoje su savimi.

Ilgų treniruočių metu tekdavo labai daug laiko praleisti su savo kūnu ir mintimis. Turėjau išmokti būti toje akimirkoje, kur esu. Pradžioje toks buvimas nebūdavo lengvas, todėl ieškodavau bendraminčių grupelės, su kuria galėčiau kartu treniruotis. Jei visgi likdavau vienas, mano neišvengiamu palydovu tapdavo ausinukas. Galiausiai, vis rečiau pasiimdavau ir jį, man patikdavo klausytis muzikos, skambančios mano galvoje.Tos mintys, kurios mane aplankydavo, buvo tarsi debesys iš lėto sklendžiantys danguje - jos atplaukdavo ir vėl nutoldavo. Jos būdavo sunkios arba lengvos, tamsios arba skaidrios - įvairaus atspalvio ir formos.Šioje meditacijoje dažnai gimdavo įvairūs sprendimai net ir kebliausiose situacijose. Jei jausdavau sumaištį savo mintyse, ar patekdavau į nerimo gniaužtus, žinodavau, kad turiu pabūti tylos meditacijoje ir pasileisti į laukus. Kai sugrįždavau, mintys nuskaidrėdavo, o tai, kas būdavo tamsu ir niūru - atsitraukdavo.

Nuotrauka paimta iš interneto