Prieš varžybų startą man patikdavo stebėti dalyvių veidus,
kuriuose nebūdavo sunku įskaityti vidinę žmogaus būseną. Vienų
veidai būdavo įsitempę, o akys baimingai bėgiodavo po horizonto
tolius. Tokių žmonių dirglumas atsispindėdavo ir jų veiksmuose,
kuriuose būdavo daug padrikų judesių:nerimastingo vaikščiojimo
ar tempimo pratimų imitavimo. Galiausiai įtampa būdavo išveikiama
per žodinį kalbėjimą: keikiamas blogas oras, bloga sportinė
forma ar nevykusios varžybų organizatorių klaidos. Kiti,
priešingai, santūriai ir susitelkę laukdavo savojo starto. Jų
judesiai būdavo tikslingi ir sąmoningi. Tokie žmonės jaučiamą
įtampą mobilizuodavo į būsimą startą. Po finišo įtampa
nuslūgdavo, išsiskyrę endorfinai suteikdavo pakylėtą būseną, o
pradinis dirglumas užsimiršdavo, tarsi nieko ir nebūtų buvę,
Būnant komfortiškoje būsenoje ar įprastoje gyvenimo situacijoje
yra pakankamai sudėtinga pamatyti tikrąjį žmogaus veidą. Tokiose
situacijose spinduliuojama gera nuotaika ar pasitikėjimo savimi
jausmas yra gana apgaulingas. Norint pamatyti tikrąjį žmogaus
veidą, turime jį stebėti netikėtoje, nepatogioje ar įtampą
keliančioje situacijoje. Tuomet žmogus atsiskleidžia visai kitomis
spalvomis, jis tampa sutrikusiu, desperatiškai besigriebiančiu šiaudo,
besistengiančiu išnešti sveiką kailį iš keblios situacijos. Arba
priešingai – pažeistas, tačiau išlaikantis vidinę ramybę,
pagarbą aplinkai ir ramiai pasitinkantis nepalankią gyvenimo
situaciją. Sunkioje situacijoje tai, kas yra dirbtina, greitai
pranyksta ir nebetenka galios, o tai, kas yra tikra – pasilieka ir
atsiskleidžia.
