2019 m. gegužės 1 d., trečiadienis

Žmogaus veidas krizės akimirkoje

Prieš varžybų startą man patikdavo stebėti dalyvių veidus, kuriuose nebūdavo sunku įskaityti vidinę žmogaus būseną. Vienų veidai būdavo įsitempę, o akys baimingai bėgiodavo po horizonto tolius. Tokių žmonių dirglumas atsispindėdavo ir jų veiksmuose, kuriuose būdavo daug padrikų judesių:nerimastingo vaikščiojimo ar tempimo pratimų imitavimo. Galiausiai įtampa būdavo išveikiama per žodinį kalbėjimą: keikiamas blogas oras, bloga sportinė forma ar nevykusios varžybų organizatorių klaidos. Kiti, priešingai, santūriai ir susitelkę laukdavo savojo starto. Jų judesiai būdavo tikslingi ir sąmoningi. Tokie žmonės jaučiamą įtampą mobilizuodavo į būsimą startą. Po finišo įtampa nuslūgdavo, išsiskyrę endorfinai suteikdavo pakylėtą būseną, o pradinis dirglumas užsimiršdavo, tarsi nieko ir nebūtų buvę,

Būnant komfortiškoje būsenoje ar įprastoje gyvenimo situacijoje yra pakankamai sudėtinga pamatyti tikrąjį žmogaus veidą. Tokiose situacijose spinduliuojama gera nuotaika ar pasitikėjimo savimi jausmas yra gana apgaulingas. Norint pamatyti tikrąjį žmogaus veidą, turime jį stebėti netikėtoje, nepatogioje ar įtampą keliančioje situacijoje. Tuomet žmogus atsiskleidžia visai kitomis spalvomis, jis tampa sutrikusiu, desperatiškai besigriebiančiu šiaudo, besistengiančiu išnešti sveiką kailį iš keblios situacijos. Arba priešingai – pažeistas, tačiau išlaikantis vidinę ramybę, pagarbą aplinkai ir ramiai pasitinkantis nepalankią gyvenimo situaciją. Sunkioje situacijoje tai, kas yra dirbtina, greitai pranyksta ir nebetenka galios, o tai, kas yra tikra – pasilieka ir atsiskleidžia.