Norėdami treniruoti savo kūną,
mes sukuriame jam dirbtiną būtinybę, atlikdami tam tikrus fizinių pastangų
reikalaujančius pratimus. Mes priverčiame save „išlipti“ iš savo įprastos
situacijos ir savo noru „pasitalpiname“ į tokias sąlygas, kurios mums sukelia
fizinį diskomfortą ar net kančią. Tačiau mes tai darome, suvokdami, kad tai yra
sąlyga, fizinio kūno pajėgumo tobulinimui. Kitaip tariant, mes tame matome
prasmę, o ten, kur matome prasmę, nebelieka kančios.
Santykiuose, kaip ir fizinio kūno tobulinime, mes galime įžvelgti panašumų. Jei mus supa tik sąmoningi ir geranoriški žmonės, mes priprantame
prie to ir nustojame tobulėti. Sutikę nemalonius, irzlius ar riboto suvokimo
žmones, pasijaučiame išmušti iš vėžių. Tada mes patys tampame mažiau sąmoningai
ir pasiduodame pirminėms kylančioms emocijoms. Tokiose situacijose mes galime
koneveikti sutiktus žmones arba priimti kaip dovaną savo asmenybės tobulinimui
bei nepasiduoti užvaldomiems pykčio ar neapykantos jausmams.
