Bėgant visada tuo pačiu taku,
ilgainiui viskas tampa įprasta ir pažįstama – tai, kas seniau patraukdavo mūsų
dėmesį, vėliau niekuo nebestebina. Gražūs gamtos peizažai, kuriuos pastebėdavo
mūsų akis, ar čiulbantys paukščiai, kuriuos išgirsdavo mūsų ausis, galiausiai
tampa kasdieniniu vaizdu ar garsu, visiškai neatkreipiančiu mūsų dėmesio. Būtent tada
atsiranda poreikis ieškoti kitų takų, kurie galėtų pakeisti mūsų įprastą
kasdienybę. Kurį laiką tai padeda, mes vėl gebame grožėtis tuo, kas yra aplinkui, tačiau ilgainiui ir tai įgrįsta. Mums vėl
reikia kažko naujo.
Tačiau jei savo sąmoningumo žvilgsnį
nukreiptume į tą patį taką, kuriuo kaskart bėgame, pastebėtume daugybė detalių,
į kurias anksčiau net neatkreipdavom dėmesio – gražiai pasvirusį medį, kyšantį
akmenį, lauko gėles ar drugelį. Mes visada galime atrasti kažką naujo tame
kelyje, kuriame esame, tereikia atsitraukti nuo praeities patirčių formuojamo
suvokimo ir pasitelkus sąmoningumo žvilgsnį pamatyti viską naujai. Nėra
absoliutaus pažinimo, yra tik ribotas matymas dėl kurio mes nematome viso, kas
mus supa.
