Dažnai aplinka manęs klausdavo, kodėl vietoje gyvenimiško komforto, sąmoningai sau susikuriu diskomfortą? “Kam tau to reikia?”,- tai būdavo klausimas, kurį girdėdavau nepaprastai dažnai ir niekada nebūdavo paprasta į jį rasti tinkamą atsakymą. Kokiems galams mieliau išbėgdavau lyjant lietui ar siaučiant pūgai nei kad sėdėčiau prie židinio tamsiais rudens vakarais? Kodėl tą trumpą lietuvišką vasarą praleisdavau ne atostogaudamas, o ruošdamasis dar vienoms varžyboms? Kam man visas šis mazohizmas?
Kodėl niekaip nesuaugu ir netampu „normaliu“ žmogumi? Juk tai man neatneša jokio finansinio gerbūvio, priešingai – kelionės į varžybas, visas sportinis inventorius tik dar labiau patuština piniginę. Tai suryja begales laiko, kurį galbūt galėčiau skirti „normalioms“ veikloms ir šeimai. Tokios ir panašios mintys pradėdavo suktis galvoje, kai sustodavau ir susimąstydavau. Visgi patiriamas fizinis diskomfortas man visada siedavosi su emociniu ir fiziniu lengvumu. Tokios vidinės ramybės, kurią patirdavau po ilgų treniruočių ar varžybų, veikiausiai, nepatirdavau jokiose kitose gyvenimo aplinkybėse. Net ir tada, kai patirdavau fizines perkrovas, jos būdavo laikinos, organiškos ir natūralios. Tuo metu jausdavau kiekvieną savo kūno dalelę, o protas sustodavo ir nurimdavo. Tai netrukdavo ilgai, kartais tai išsilaikydavo keletą dienų, kartais tik keletą valandų, bet tokį vienį tarp sąmonės ir kūno būdavo tikrai verta patirti. Išorinis komfortas man neužtikrindavo vidinės ramybės. Ją galėdavau pajusti tik per laikiną to komforto atsižadėjimą ir susikurtą iššūkį, kuris mane nuvesdavo į vidinį komfortą.
 |
| Nuotr. iš interneto |
Šio laikmečio žmogus gyvena nuolatos kurdamas komfortiškas ir greičiau gyventi leidžiančias sąlygas, tačiau už tai jis sumokėjo savąją kainą, neleisdamas savo kūnui funkcionuoti pagal pirminę savo prigimtį, t.y. judėti, būti gamtoje ir turėti glaudesnį ryšį su savo kūnu. Šis ėjimas prieš gamtą verčia žmogų patirti varginančius psichosomatinius simptomus, o prote pasisėja nerimą keliančios mintys. Sąmoningas apgaulingo komforto atsižadėjimas ir laiko paskyrimas fizinei praktikai leidžia pabūti su savo protu ir kūnu bei veda prie tikrosios prigimties. Kitu atveju, galima amžinai laukti nušvitimo ar išsvajotos ramybės, bet taip niekada to ir nesulaukti.
