Turėti savąją kryptį

Esu dėkingas gyvenimui ir aplinkybėms, jog gana anksti pajaučiau aistrą sportui. Ir visai ne todėl, kad sportas pats savaime nėra blogis, bet, veikiau, todėl, kad man pradėjus sportuoti gyvenimas įgavo aiškumo. Atsirado žinojimas, kas esu, dėl ko keliuosi iš lovos ir kur einu. Sportas mane įstatė į tam tikras aiškias vėžes, kurios apėmė įvairias gyvenimo sritis: savidiscipliną, laiko planavimą, mitybą ir aiškių prioritetų nusistatymą. Žinoma, toks pasirinktas gyvenimo būdas apribodavo ir nuo kitų pasirinkimų gausos. Puikiai suprantu, kad rinkdamasis šį kelią aš taip pat daug ko netekdavau. Tačiau tai, ką gaudavau - man būdavo svarbiau. O gaudavau labai aiškius orientyrus, kurie būdavo kaip kelrodžiai ženklai, padedantys išsilaikyti ant savo pasirinkto kelio. Tai padėdavo išlaviruoti sudėtinguose paauglystės etapuose, bandant susivokti, kas esu ir kokia yra mano paskirtis. Sportas man taip pat pagelbėdavo ir tolesniuose gyvenimo cikluose, renkantis draugus, darbus ir laisvalaikio praleidimo formas.

Gyvenimo krypties neturėjimas suteikia apgaulingą laisvės pojūtį, kuriame paprasta paskęsti tarp daugybės pasirinkimo variantų. Atsiranda pavojus prokrastinuoti ir tapti pasyviu savo gyvenimo stebėtoju. Žmogus be krypties, kaip laivas be tikslo. Tam, kad nepasimestume, turime turėti savąją kryptį. Būti be krypties, tai tarsi išplaukti į atvirą vandenyną, nežinant, kur yra mūsų krantas. Tokį laivelį vandenyno bangos gali plakti ir nešti tik srovėms žinoma kryptimi. Laivas, turintis kryptį, taip pat nėra apsaugotas nuo audrų, tačiau viskam nurimus jis vėl gali grįžti prie savo krypties ir taip sutaupyti laiko trumpoje egzistencinėje kelionėje. Kryptinga kelionė leidžia pasigėrėti bei pilnai patirti pasirinkto kelio žavesį.

Skirtinga skausmo riba

Sportuodamas niekada nesusimąstydavau apie savo skausmo ribą ar toleranciją diskomfortui. Skausmas būdavo nuolatinis palydovas treniruočių ir varžybų procese, sunku būdavo suprasti, kada skausmas dar nėra skausmas, o kada tai jau yra riba, verčianti sustoti. Nejautrai darė įtaką ir aplinka, didžiąją jos dalį sudarė žmonės iš sporto pasaulio, kuriame nebūdavo vietos dejonėms. Treneris nuolat sakydavo - “išmok kentėti” arba “nebijok skausmo”. Ir jis būdavo teisus. Kiekvieną kartą, kai ateidavo mintis, kad “jau nebegaliu”, bandydavau tame išbūti tiek, kiek galiu. Kūnas aklimatizuodavosi ir savo skausmo ribą pastumdavau vis tolyn. Tačiau plėsdamas savo ištvermės ribas atitolau nuo kitų žmonių skausmo ribos. Apie šią ribą pradėjau susimąstyti tik tada, kai sukūriau šeimą ir mano aplinkoje atsirado daugiau žmonių ne tik iš sporto pasaulio. Mane stebindavo žmonių opumas ne tik fiziniam diskomfortui, bet ir išrankumas maistui, daiktams ar buičiai. Turėjau išmokti gerbti kitų žmonių diskomforto lygį, neteisiant to ir nevertinant, bet ir neatsisakant savosios ribos - padedančios ištoleruoti ne visada idealias gyvenimo situacijas.

Skausmas visada yra unikalus. Nėra objektyvaus mato, galinčio nusakyti fizinio ar emocinio skausmo ribą. Todėl šis patyrimas visada yra subjektyvus ir todėl - neginčijamas. Tačiau skausmo riba nėra pastovi, ji gali būti kintanti ir pastumiama vis tolyn. Skausmas yra tai, ką galima prisijaukinti, o ribą iki kurios galime eiti - nusistatome patys. Tai priklauso nuo mūsų patyrimo ir skausmo toleravimo laipsnio. Kuo labiau atitoliname skausmo ribą, tuo geriau ištoleruojame nepalankias gyvenimo situacijas ir tampame mažiau priklausomi nuo išorinių faktorių. Tačiau svarbu, kad ši skausmo riba būtų suvokta, kitu atveju, nejautrumas skausmui ir diskomfortui gali pridaryti dar daugiau žalos ir nepastebimai vesti į savidestrukciją.

Nežinomi vandenys

Plaukti atvirame vandenyje ir plaukti baseine yra du skirtingi dalykai. Plaukiant baseine viskas yra tikslu ir nuspėjama. Atvirame vandenyje atsiranda daugiau nežinomų aplinkybių, plaukimo kryptį ir orientyrus turime pasirinkti patys. Jei baseino dugnas yra skaidrus, tai ežere matomumas gali nesiekti ištiestos rankos atstumo ir galime tik spėlioti, kas slepiasi jo dugne. Baseine tereikia sekti skiriamąją juostą, o priplaukus prie sienelės - atsispirti ir grįžti atgal. Tuo tarpu, atvirame vandenyje orientyrus turime pasirinkti patys ir nepasiklysti kranto linijoje, kuri yra nuolat kintanti. Baseine vandens temperatūra visada būna panaši, o vandens telkinį nuolat veikia oro sąlygos. Tai gyvas organizmas, todėl čia nieko nėra pastovaus. Galiausiai, gyvame telkinyje mes esame tik svečiai, tikrieji jo šeimininkai yra žuvys, vandens paukščiai bei kiti vandenyje ar šalia jo gyvenantys gyvūnai, kurie ne visada gali būti svetingai nusiteikę mūsų atžvilgiu. Vienintelis panašumas, lyginant uždarą ir atvirą erdvę, yra pats vanduo. Visa kita gali labai skirtis. Nepaisant šių skirtumų, pirmenybę visada teikdavau plaukimui atviruose vandenyse, nes tik čia patirdavau tai, ko baseine neįmanoma patirti: atsiduoti vandens nežinomybei, pasitikėti savo kūnu, stebėti aplinką ir joje orientuotis, tikrinti savo kūno pojūčius ir laiku sugrįžti į krantą. Nors atviro vandens stichijoje jausdavausi tik "menkas šapelis", kuriam kaskart reikia prisitaikyti prie esamų aplinkybių, tačiau ši “viešnagė” visada atsipirkdavo ir padėdavo įgyti papildomos patirties. Išnėrus iš vandens ir palietus kojomis kranto dugną, norėdavosi dėkoti vandeniui, kad mane priėmė, leido juo pasidžiaugti ir suteikė lengvumo jausmą tiek prote, tiek kūne.

Gyvenime galime vadovautis aiškiais kriterijais ir formulėmis. Visa tai palengvina ir padeda pasiekti norimą rezultatą, o prognozuojama situacija sumažina klaidų tikimybę bei suteikia saugumo jausmo. Tačiau pasirinkę mažiau nuspėjamas aplinkybes turime pasikliauti savo turimais įgūdžiais. Tik tada kai ryžtamės plaukti į nežinomus vandenis, galime pasitikrinti ko iš tiesų yra verti mūsų gebėjimai. Baimė yra mūsų lydima palydovė šioje kelionėje, kuri bando atkalbėti ir sukelti abejonę. Tačiau jei išdrįstame atsiduoti tai nežiniai ir pasikliauti savo patirtimi, tik tada galime patirti pažinimo bei atradimo džiaugsmą. O visa tai dar labiau praturtina mūsų turimos patirties bagažą.

Introvertiškumas nėra defektas

Kai buvau vaikas, suaugusieji mane vadindavo "kunigėliu". Galbūt taip buvau pramintas dėl savo mąslaus ir tylaus būdo. Geriausiai visada jausdavausi žaisdamas vienas, įsilieti į vaikų grupelę man prireikdavo laiko, tačiau kai tai pavykdavo, galiausiai, ten irgi pritapdavau. Visgi pabuvus kurį laiką vaikų būryje, mane vėl traukdavo prie Žiulio Verno ar Džeko Londono romanų arba prie vaizduotėje kuriamų mūšių su kareivėliais. Galbūt todėl, kai būdamas 10 m. pirmą kartą nuėjau į futbolo treniruotes, labai sunkiai ten pritapau ne tik todėl, kad dauguma mano bendraamžių buvo visa galva pranašesni už mane, bet dar ir dėl to, kad tai buvo komandinis sportas. Norint pritapti, neišvengiamai reikėjo socializuotis bei prisitaikyti prie tuometinės gatvių subkultūros hierarchijos specifikos, kuri buvo itin gaji tuometiniame laikmetyje. Būdavo sunku suprasti, kodėl nubėgant mažiau ratų per apšilimą ir tokiu būdu “pergudraujant” trenerį, atsirasdavo galimybė tapti “kietesniu”. Sportas, visų pirma, man buvo dėl savęs, o ne dėl kitų, todėl futbolo treniruočių nusprendžiau nebelankyti. Tačiau žavesys sportui manyje neužgeso ir kai po dar 4 metų atradau triatlono sporto šaką, tai buvo tai, kas puikiai atitiko mano introvertišką asmenybę. Jei iki tol savo introvertiškumą vertindavau kaip trūkumą, tam tikrą savo asmenybės defektą, tai čia atradau, kad mano susitelkimas, gebėjimas ilgai ir kantriai išbūti su savimi rutiniškoje veikloje yra tos savybės, kurios man padeda. Čia aš jaučiausi savimi be reikalavimo sau tapti tuo, kuo nesu. Mano nuostabai, čia sutikau panašių į save, kuriems šis sportas buvo poilsio stotelė, prieš vėl sugrįžtant į ekstraversijos pasaulį.

Nuotr. paimta iš interneto

Ekstravertiškas gyvenimas nėra vienintelė mūsų kultūros vertybė, tarp mūsų turi būti žmonių, kurių vektorius yra nukreiptas ne tik į išorę, bet ir į vidinį savasties centrą. Introvertiškumas turėtų būti priimamas ne kaip asmenybės trūkumas, o kaip natūrali žmogaus asmenybės savybė, be kurios jis negalėtų susikoncentruoti į savo vidinį pasaulį ir iškelti jame glūdinčius turtus. Per didelis stimuliavimas introvertiškam žmogui kelia per daug įtampos, todėl tokiems žmonėms svarbu turėti savo atsigavimo nišas, kur jis gali pabūti vienatvėje ir tinkamai išnaudoti savo galias: atkaklumą, susikaupimą, pastabumą ir jautrumą. Joks žmogus neturi būti savo gyvenimo tremtinys, todėl turime gerbti savo vienatvės poreikį kaip ir artimųjų poreikį bendrauti.

Mažiau pasirinkimo galimybių

Kažkada pamačiau tokius marškinėlius su užrašu: “Plaukti, važiuoti dviračiu, bėgti, valgyti, miegoti. Pakartoti”. Tai puikiai atspindėjo tą gyvenimo etapą, kuriame gyvenau daugelį metų. Treniruojantis 3-6 valandas per dieną niekam kitam paprasčiausiai nelikdavo laiko. Kartais toks atsiribojimas ir savidisciplina sukeldavo apmąstymų, ar tikrai renkuosi tinkamą kelią. Tai, kas kitiems būdavo įprasta, man - ne visada priimtina. Prieš bet kokią naują veiklą ar susitikimą su žmogumi, rimtai apsvarstydavau - ar man to reikia? "Ar tai nebus brangaus laiko švaistymas, kurį galėčiau skirti poilsiui ar laiko praleidimui su išties brangiais žmonėmis?”, - tokie ir panašūs klausimai imdavo suktis mano galvoje. Kai baigdavosi varžybų sezonas ir atleisdavau vadžias bei leisdavau sau daugiau, labai greitai pastebėdavau, kad mano protas praranda ramybę ir aiškumą. Daugybėje pasirinkimo galimybių įsivyraudavo sumaištis, o pojūčiuose apsigyvendavo jo Didenybė Nerimas. Ilgainiui, pradėdavau ilgėtis struktūruotos ir aiškios rutinos, kurioje būtų mažiau pasirinkimo galimybių veiklose ir sprendimuose. Todėl kai vėl grįždavau į įprastą dienos ritmą, mano protas išsilaisvindavo nuo daugybės bereikalingų minčių, o kūnas tiksliai žinodavo, ką turi daryti. Tai būdavo laisvė.

Nuotrauka paimta iš interneto

Dabartiniame laikmetyje mums bandoma įpiršti, kad daugiau pasirinkimo galimybių turėtų suteikti daugiau laisvės. Tačiau ši laisvė gali būti apgaulinga, joje paprasta pasiklysti. Toli gražu ne kiekvienas žmogus žino, ką norėtų daryti su savo laisve ir kaip joje būti. Paradoksalu, tačiau kartais didžiausia laisvė - neturėti daug pasirinkimo variantų. Kai turime aiškius prioritetus ir dienos ritmą, mūsų protas nurimsta, nes nebėra prasmės blaškytis tarp daugybės pasirinkimo variantų. Apribojus priimamų sprendimų skaičių, atsiranda galimybė susikoncentruoti tik į mums svarbiausius gyvenimo pasirinkimus ir skirti jiems kokybišką laiką. Tam, kad tai nutiktų, yra reikalinga savidisciplina, galinti nukreipti mūsų kelią tiesesne linkme, be galimybės nuklysti į šunkelius.

Tobulas netobulumas

Varžybose viską galima suplanuoti iki smulkmenų - tempą, mitybos planą, idealiai paruošti techniką ir varžyboms skirtą aprangą, bet vis tiek nutiks tai, kas nuo mūsų nepriklauso. Prisimenu vieną išvyką į Čekiją, kur su draugu dalyvavome pusės Ironman triatlono nuotolyje (1,9-90-21 km). Į varžybų miestelį atvykom vėlai, pavargę ir išalkę. Visos kelionės metu mitome tik sausu daviniu ir atvykus į vietą tikėjomės gauti skanaus ir maistingo maisto, kuris buvo būtinas prieš rytojaus startą. Tačiau atvykome vėlai, visos kavinės ir restoranai jau nebedirbo. Kuo ilgiau ieškojome tinkamos vietos pavalgyti, tuo labiau slinko laikas, kuris buvo toks svarbus poilsiui. Pradėjome erzintis. Galiausiai, netekę vilties grįžome į viešbutį, kur mums geriausia, ką galėjo pasiūlyti, tai buvo šaldytos picos. Nebuvo kito pasirinkimo: arba valgyti tai, kas yra, arba nueiti miegoti gurgiančiais pilvais. Pirmoji blogybė atrodė geresnė. Kol paniurusiais veidais laukėme valgio, kažkas manyje “persijungė”. Tas kažkas buvo - priėmimas. Priėmiau tą netobulą situaciją su pašildyta pica. Ir tuo metu - įtampa manyje atslūgo, pradėjome netgi juokauti ir dalintis kelionės įspūdžiais. Gal todėl, kai ryte nuėjęs pusryčiauti ir pamatęs, kad viešbutis siūlo tik du patiekalus: rūkytas dešreles ir virtus kiaušinius (kas nėra pats tinkamiausias maistas prieš daug ištvermės reikalaujančias varžybas), visiškai dėl to nebesierzinau. Beje, pačiose varžybose irgi ne viskas vyko sklandžiai, bet finišą pasiekiau. Jei gerai pamenu, finišavau per 4 val 42 min, įskaitant ir 5 min baudą, kurią man skyrė teisėjas už, neva, pažeistas taisykles. Bet apie tai jau kita istorija.

Cutipol nuotr.

Tobulybė tėra tik iliuzija, kurios neįmanoma pasiekti. Bandydami siekti perfekcionistinio scenarijaus, mes tampame pasmerkti pralaimėjimui, nes vis tiek bus kažkas, kas yra netobula. Tai lyg kova su Don Kichoto vėjo malūnais - išeikvojanti labai daug bereikalingų jėgų ir vis tiek neduodanti norimo rezultato. Netobulumo moko pati gamta, kurios formos ir spalvos yra labai kontrastingos, bet būdama netobula, ji vis tiek yra nuostabi. Kai priimame netobulą būtį ir sumažiname savo lūkesčius, tada nebėra būtina, kad viskas aplinkui būtų tobula. Tik tada galime atleisti gniaužtus ir tapti gyvenimo tėkmės dalimi, o paprasti laimę nešantys dalykai tampa paprastai akivaizdūs.

Nesipriešinti skausmui

Reikia pripažinti, kad sportuodamas sąmoningai pasirinkdavau ne tik tam tikrą malonumą, bet ir tam tikrą skausmą bei fizinį diskomfortą. Varžybų metu, siekiant rezultato, organizmo apkrovos padidėja iki maksimumo, kuo ilgesnė distancija, tuo laikas, kurį praleisdavau skausme, taip pat pailgėdavo. Nors šį skausmą pasirinkdavau pats, tačiau norėdamas jį ištverti, turėdavau dvi galimybės: pasitraukti arba išbūti. Pasitraukti būtų lengviausia, bet norint išbūti, reikėdavo rasti tam būdų. Kažkuri asmenybės dalis, primenanti biblinį žaltį, tuo metu šaukdavo: “Kokiems galams taip save kankini?! Sustok ir tavo kančios bus baigtos!”. Tačiau žinodavau, kad pasidavus šiems gundymams, tai būtų tolygu paminti savo valią. Kai pradėdavau priimti, kad šis skausmas yra neatsiejama proceso dalis, tapdavo lengviau, vidinis minčių dialogas nurimdavo, nes suprasdavau, kad tai yra sąmoningas mano pasirinkimas būti ten, kur esu. Niekas manęs neversdavo to daryti, tik aš pats. Tada tai tapdavo tik skausmu, bet ne kančia.

Gyvenime mes ne visada galime sąmoningai atsisakyti skausmą sukeliančių situacijų. Netektys, ligos, skyrybų skausmas ar finansiniai sunkumai - tai tik maža dalis gyvenimo kelyje pasitaikančių sudėtingų situacijų. Kartais yra naudingiau pabūti su skausmu nei jam priešintis. Kai pradedame priimti tai, kas neišvengiama ir nesistengiame tam priešintis - tai tampa labiau pakeliama. Skausmas, kaip ir bet kokia kita gyvenimo situacija ar pojūtis, yra laikinas. Jis praeis, o bandant jam priešintis, mes tik dar labiau jį padidiname ir tai tampa mūsų kančia. Susitaikymas su tuo, kas nuo mūsų nepriklauso, nėra pralaimėjimas. Tai tiesiog yra mūsų būsenos palengvinimas skausmo akimirkoje.