Esu dėkingas gyvenimui ir aplinkybėms, jog gana anksti pajaučiau aistrą sportui. Ir visai ne todėl, kad sportas pats savaime nėra blogis, bet, veikiau, todėl, kad man pradėjus sportuoti gyvenimas įgavo aiškumo. Atsirado žinojimas, kas esu, dėl ko keliuosi iš lovos ir kur einu. Sportas mane įstatė į tam tikras aiškias vėžes, kurios apėmė įvairias gyvenimo sritis: savidiscipliną, laiko planavimą, mitybą ir aiškių prioritetų nusistatymą. Žinoma, toks pasirinktas gyvenimo būdas apribodavo ir nuo kitų pasirinkimų gausos. Puikiai suprantu, kad rinkdamasis šį kelią aš taip pat daug ko netekdavau. Tačiau tai, ką gaudavau - man būdavo svarbiau. O gaudavau labai aiškius orientyrus, kurie būdavo kaip kelrodžiai ženklai, padedantys išsilaikyti ant savo pasirinkto kelio. Tai padėdavo išlaviruoti sudėtinguose paauglystės etapuose, bandant susivokti, kas esu ir kokia yra mano paskirtis. Sportas man taip pat pagelbėdavo ir tolesniuose gyvenimo cikluose, renkantis draugus, darbus ir laisvalaikio praleidimo formas.
Gyvenimo krypties neturėjimas suteikia apgaulingą laisvės pojūtį, kuriame paprasta paskęsti tarp daugybės pasirinkimo variantų. Atsiranda pavojus prokrastinuoti ir tapti pasyviu savo gyvenimo stebėtoju. Žmogus be krypties, kaip laivas be tikslo. Tam, kad nepasimestume, turime turėti savąją kryptį. Būti be krypties, tai tarsi išplaukti į atvirą vandenyną, nežinant, kur yra mūsų krantas. Tokį laivelį vandenyno bangos gali plakti ir nešti tik srovėms žinoma kryptimi. Laivas, turintis kryptį, taip pat nėra apsaugotas nuo audrų, tačiau viskam nurimus jis vėl gali grįžti prie savo krypties ir taip sutaupyti laiko trumpoje egzistencinėje kelionėje. Kryptinga kelionė leidžia pasigėrėti bei pilnai patirti pasirinkto kelio žavesį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą