Iki šiol prisimenu keletą varžybų, kuomet energijos likučiai buvo visiškai išnaudoti ir kūnas atsisakydavo judėti. Įdomu, kad tokiose akimirkose neveikia padrąsinami žodžiai, tokie kaip: „pagalvok kiek jau įveikei“, „varyk!”, o dar komiškiau skamba - „aplenk!”. Tuo metu norisi, kad kančia baigtųsi čia ir dabar, nes ji būna nepakeliama. Tokie žodžiai netgi pradeda erzinti, atrodytų, kad tyla būtų žymiai iškalbingesnė nei bereikšmiai šūksniai. Tačiau net ir tokioje būsenoje ausys pagauna, o smegenys užfiksuoja tokius žodžius, kuriuos taria pavieniai balsai:„netikėk, kad negali“, „mes vis tiek su tavim, kad ir kas nutiktų“, o kartą kažkieno ištarti žodžiai mano akis pritvindė ašarų - „Laurynai, ačiū tau.“ Kažkas dėkojo man?! Už ką? Mano kūnas buvo suvargęs ir sukrypęs ir nieko, kas iš pažiūros, galėtų kelti susižavėjimą, toje akimirkoje nebuvo. Sunku buvo rasti atsakymus, kodėl žmonės dėkojo, bet galbūt per tai, kas vyko trasoje, jie išgirdo ir savyje skambančią muziką. Galbūt..Noriu tuo tikėti. Dažniausiai, žodžiai, smingantys į širdį, sklisdavo iš žmonių, kurie nestovėdavo minioje, jie stebėdavo tai, kas vykdavo trasoje, šiek tiek nuošalyje nuo minios.
Buvimas minioje suteikia saugumo ir bendrystės pojūtį, būdami joje nepastebimai susiniveliuojame su grupe, tampame jos dalimi, o ji tampa mūsų dalimi. Ilgainiui minios efektas pradeda veikti mūsų asmenybės savastį, mums sunku suvokti, kur prasideda ir baigiasi mūsų asmenybės ribos. Mes atliekame tam tikrus veiksmus ir tariame tam tikrus žodžius net nesusimąstydami, ar tai yra mūsų veiksmai ir žodžiai. Norint išeiti iš minios prireikia nemažai drąsos, ilgainiui mes tampame vieniši stebėtojai to, kas vyksta aplinkui. Ši atskirtis atitolina mus nuo grupės, bet priartina prie savęs. Tuo metu tampa paprasčiau užčiuopti savąją šerdį ir išlikti autentiškesniems tiek su savimi, tiek su aplinka.
