Daugiausia
valios pastangų prisiversti sportuoti prireikdavo vasarą, kuomet
šiltasis metų laikas kartu atnešdavo ir daugiau pagundų. Tuomet iš tiesų
suprasdavau, kaip noriu praleisti laiką prie jūros, sėdėti terasoje su
knyga ar tiesiog neskubant su šeima pradėti rytą ir skaniai
papusryčiauti. Bet labai dažnai visa tai tekdavo paaukoti, nes
ruošiantis varžyboms paprasčiausiai kitoms veikloms nebelikdavo laiko
arba jo likdavo labai mažai. Įdomiausia, kad visus šiuos dalykus
pradėdavau vertinti būtent tada, kai juos prarasdavau. Neretai netgi
susidarydavau sąrašą veiklų, kurias norėčiau nuveikti, kai tam atsiras
daugiau laiko. Ir iš tiesų, su pasimėgavimu jų imdavausi, kai tam atsirasdavo
galimybė. Nesu tikras, ar būčiau gebėjęs šiuos norus savyje atpažinti,
jei nebūtų buvę disciplinos ir dirbtinos būtinybės, kurią pats ir
susikurdavau.
 |
| Titian "Sizifas" |
Sąmoningas savo poreikių apribojimas gali padėti išsigryninti tikruosius norus, kurie neretai paskęsta pasirinkimų jūroje. Jei
nebūtų “reikia”, veikiausiai, būtų sunku suprasti kokie iš tiesų yra mūsų tikrieji norai, atsirastų tikimybė pakliūti į nesibaigiantį ir užburiantį
troškimų patenkinimo ratą, kuris suteikia tik vienadienį džiaugsmą. Kai
save patalpiname į disciplinuotas aplinkybes, kurios būtinos tam, kad
pasiektume tikslą, mes greitai pajausime, ką iš tiesų prarandame ir ko
nesugebėjome vertinti, kai visa tai turėjome.
