Kaskart, kai aplankydavo mintis apie naują sporto iššūkį, pajusdavau per kūną pereinantį virpulį ir baimę. Tai būdavo ženklas, kad tikslas mane veda į nežinomą arba menkai pažintą zoną. Pirmasis impulsas, visa tai pajutus, būdavo - atsitraukti. Tačiau pasėta mintis neatsitraukdavo, o vis labiau augdavo. Vis dažniau pagaudavau save galvojant vėl ir vėl apie naują iššūkį. Kaskart atsitraukus ir vėl bandant prisijaukinti naują mintį, pastebėdavau, kad prie jos priartėdavau vis labiau. Galiausiai pradėdavau dėti pirmuosius žingsnius tikslo link. Iš pradžių tai būdavo nedrąsus bandymai, žinomi tik man, kaip treniruočių plano sudarymas ar bandymas padaryti pirmąsias ilgesnes treniruotes. Vėlesniame pasiruošimo etape apie savo planus pasidalindavau su aplinka ir tada jau nebebūdavo kur trauktis, nes jausdavau atsakomybę už paleistą žodį, belikdavo toliau tęsti tai, ką pradėjau. Kai jau pereidavau į pasiruošimo fazę, baimė sumažėdavo, nes kiekvienas nuplauktas, nuvažiuotas ar nubėgtas kilometras mane vis labiau stiprindavo, suteikdavo tikėjimo, kad galiu pabandyti susidoroti su dar vienu sau mestu iššūkiu.
Kai peržengiame mums saugios erdvės duris ir žengiame į nepažintą teritoriją, natūralu, kad mus aplanko baimės jausmas. Pirminis instinktas, pajutus baimę, yra bėgti ir atsitraukti. Tačiau kuo labiau stengiamės išvengti baimės, tuo labiau ji mus persekioja, jai patinka jausti mūsų silpnumą ar pastangas pabėgti nuo jos. Ji šoka triumfo šokį, matydama mus tūnant savo oloje ir nedrįstant žengti nė žingsnio. išdrįsdami pažvelgti baimei į akis ir dar daugiau – žengdami link jos, mes priversime baimę trauktis. Taip nutinka todėl, kad baimė dažniausiai niekada negyvena dabartyje, ji veikiau gyvena mūsų mintyse, o ten gyvena ir mūsų praeitis, ir mūsų ateitis. Todėl baimę galima prisijaukinti tik per patyrimą, kuris vyksta čia ir dabar, o ne per atstumą, siekiant jos išvengti.
