Turėti savąją kryptį

Esu dėkingas gyvenimui ir aplinkybėms, jog gana anksti pajaučiau aistrą sportui. Ir visai ne todėl, kad sportas pats savaime nėra blogis, bet, veikiau, todėl, kad man pradėjus sportuoti gyvenimas įgavo aiškumo. Atsirado žinojimas, kas esu, dėl ko keliuosi iš lovos ir kur einu. Sportas mane įstatė į tam tikras aiškias vėžes, kurios apėmė įvairias gyvenimo sritis: savidiscipliną, laiko planavimą, mitybą ir aiškių prioritetų nusistatymą. Žinoma, toks pasirinktas gyvenimo būdas apribodavo ir nuo kitų pasirinkimų gausos. Puikiai suprantu, kad rinkdamasis šį kelią aš taip pat daug ko netekdavau. Tačiau tai, ką gaudavau - man būdavo svarbiau. O gaudavau labai aiškius orientyrus, kurie būdavo kaip kelrodžiai ženklai, padedantys išsilaikyti ant savo pasirinkto kelio. Tai padėdavo išlaviruoti sudėtinguose paauglystės etapuose, bandant susivokti, kas esu ir kokia yra mano paskirtis. Sportas man taip pat pagelbėdavo ir tolesniuose gyvenimo cikluose, renkantis draugus, darbus ir laisvalaikio praleidimo formas.

Gyvenimo krypties neturėjimas suteikia apgaulingą laisvės pojūtį, kuriame paprasta paskęsti tarp daugybės pasirinkimo variantų. Atsiranda pavojus prokrastinuoti ir tapti pasyviu savo gyvenimo stebėtoju. Žmogus be krypties, kaip laivas be tikslo. Tam, kad nepasimestume, turime turėti savąją kryptį. Būti be krypties, tai tarsi išplaukti į atvirą vandenyną, nežinant, kur yra mūsų krantas. Tokį laivelį vandenyno bangos gali plakti ir nešti tik srovėms žinoma kryptimi. Laivas, turintis kryptį, taip pat nėra apsaugotas nuo audrų, tačiau viskam nurimus jis vėl gali grįžti prie savo krypties ir taip sutaupyti laiko trumpoje egzistencinėje kelionėje. Kryptinga kelionė leidžia pasigėrėti bei pilnai patirti pasirinkto kelio žavesį.

Skirtinga skausmo riba

Sportuodamas niekada nesusimąstydavau apie savo skausmo ribą ar toleranciją diskomfortui. Skausmas būdavo nuolatinis palydovas treniruočių ir varžybų procese, sunku būdavo suprasti, kada skausmas dar nėra skausmas, o kada tai jau yra riba, verčianti sustoti. Nejautrai darė įtaką ir aplinka, didžiąją jos dalį sudarė žmonės iš sporto pasaulio, kuriame nebūdavo vietos dejonėms. Treneris nuolat sakydavo - “išmok kentėti” arba “nebijok skausmo”. Ir jis būdavo teisus. Kiekvieną kartą, kai ateidavo mintis, kad “jau nebegaliu”, bandydavau tame išbūti tiek, kiek galiu. Kūnas aklimatizuodavosi ir savo skausmo ribą pastumdavau vis tolyn. Tačiau plėsdamas savo ištvermės ribas atitolau nuo kitų žmonių skausmo ribos. Apie šią ribą pradėjau susimąstyti tik tada, kai sukūriau šeimą ir mano aplinkoje atsirado daugiau žmonių ne tik iš sporto pasaulio. Mane stebindavo žmonių opumas ne tik fiziniam diskomfortui, bet ir išrankumas maistui, daiktams ar buičiai. Turėjau išmokti gerbti kitų žmonių diskomforto lygį, neteisiant to ir nevertinant, bet ir neatsisakant savosios ribos - padedančios ištoleruoti ne visada idealias gyvenimo situacijas.

Skausmas visada yra unikalus. Nėra objektyvaus mato, galinčio nusakyti fizinio ar emocinio skausmo ribą. Todėl šis patyrimas visada yra subjektyvus ir todėl - neginčijamas. Tačiau skausmo riba nėra pastovi, ji gali būti kintanti ir pastumiama vis tolyn. Skausmas yra tai, ką galima prisijaukinti, o ribą iki kurios galime eiti - nusistatome patys. Tai priklauso nuo mūsų patyrimo ir skausmo toleravimo laipsnio. Kuo labiau atitoliname skausmo ribą, tuo geriau ištoleruojame nepalankias gyvenimo situacijas ir tampame mažiau priklausomi nuo išorinių faktorių. Tačiau svarbu, kad ši skausmo riba būtų suvokta, kitu atveju, nejautrumas skausmui ir diskomfortui gali pridaryti dar daugiau žalos ir nepastebimai vesti į savidestrukciją.

Nežinomi vandenys

Plaukti atvirame vandenyje ir plaukti baseine yra du skirtingi dalykai. Plaukiant baseine viskas yra tikslu ir nuspėjama. Atvirame vandenyje atsiranda daugiau nežinomų aplinkybių, plaukimo kryptį ir orientyrus turime pasirinkti patys. Jei baseino dugnas yra skaidrus, tai ežere matomumas gali nesiekti ištiestos rankos atstumo ir galime tik spėlioti, kas slepiasi jo dugne. Baseine tereikia sekti skiriamąją juostą, o priplaukus prie sienelės - atsispirti ir grįžti atgal. Tuo tarpu, atvirame vandenyje orientyrus turime pasirinkti patys ir nepasiklysti kranto linijoje, kuri yra nuolat kintanti. Baseine vandens temperatūra visada būna panaši, o vandens telkinį nuolat veikia oro sąlygos. Tai gyvas organizmas, todėl čia nieko nėra pastovaus. Galiausiai, gyvame telkinyje mes esame tik svečiai, tikrieji jo šeimininkai yra žuvys, vandens paukščiai bei kiti vandenyje ar šalia jo gyvenantys gyvūnai, kurie ne visada gali būti svetingai nusiteikę mūsų atžvilgiu. Vienintelis panašumas, lyginant uždarą ir atvirą erdvę, yra pats vanduo. Visa kita gali labai skirtis. Nepaisant šių skirtumų, pirmenybę visada teikdavau plaukimui atviruose vandenyse, nes tik čia patirdavau tai, ko baseine neįmanoma patirti: atsiduoti vandens nežinomybei, pasitikėti savo kūnu, stebėti aplinką ir joje orientuotis, tikrinti savo kūno pojūčius ir laiku sugrįžti į krantą. Nors atviro vandens stichijoje jausdavausi tik "menkas šapelis", kuriam kaskart reikia prisitaikyti prie esamų aplinkybių, tačiau ši “viešnagė” visada atsipirkdavo ir padėdavo įgyti papildomos patirties. Išnėrus iš vandens ir palietus kojomis kranto dugną, norėdavosi dėkoti vandeniui, kad mane priėmė, leido juo pasidžiaugti ir suteikė lengvumo jausmą tiek prote, tiek kūne.

Gyvenime galime vadovautis aiškiais kriterijais ir formulėmis. Visa tai palengvina ir padeda pasiekti norimą rezultatą, o prognozuojama situacija sumažina klaidų tikimybę bei suteikia saugumo jausmo. Tačiau pasirinkę mažiau nuspėjamas aplinkybes turime pasikliauti savo turimais įgūdžiais. Tik tada kai ryžtamės plaukti į nežinomus vandenis, galime pasitikrinti ko iš tiesų yra verti mūsų gebėjimai. Baimė yra mūsų lydima palydovė šioje kelionėje, kuri bando atkalbėti ir sukelti abejonę. Tačiau jei išdrįstame atsiduoti tai nežiniai ir pasikliauti savo patirtimi, tik tada galime patirti pažinimo bei atradimo džiaugsmą. O visa tai dar labiau praturtina mūsų turimos patirties bagažą.

Introvertiškumas nėra defektas

Kai buvau vaikas, suaugusieji mane vadindavo "kunigėliu". Galbūt taip buvau pramintas dėl savo mąslaus ir tylaus būdo. Geriausiai visada jausdavausi žaisdamas vienas, įsilieti į vaikų grupelę man prireikdavo laiko, tačiau kai tai pavykdavo, galiausiai, ten irgi pritapdavau. Visgi pabuvus kurį laiką vaikų būryje, mane vėl traukdavo prie Žiulio Verno ar Džeko Londono romanų arba prie vaizduotėje kuriamų mūšių su kareivėliais. Galbūt todėl, kai būdamas 10 m. pirmą kartą nuėjau į futbolo treniruotes, labai sunkiai ten pritapau ne tik todėl, kad dauguma mano bendraamžių buvo visa galva pranašesni už mane, bet dar ir dėl to, kad tai buvo komandinis sportas. Norint pritapti, neišvengiamai reikėjo socializuotis bei prisitaikyti prie tuometinės gatvių subkultūros hierarchijos specifikos, kuri buvo itin gaji tuometiniame laikmetyje. Būdavo sunku suprasti, kodėl nubėgant mažiau ratų per apšilimą ir tokiu būdu “pergudraujant” trenerį, atsirasdavo galimybė tapti “kietesniu”. Sportas, visų pirma, man buvo dėl savęs, o ne dėl kitų, todėl futbolo treniruočių nusprendžiau nebelankyti. Tačiau žavesys sportui manyje neužgeso ir kai po dar 4 metų atradau triatlono sporto šaką, tai buvo tai, kas puikiai atitiko mano introvertišką asmenybę. Jei iki tol savo introvertiškumą vertindavau kaip trūkumą, tam tikrą savo asmenybės defektą, tai čia atradau, kad mano susitelkimas, gebėjimas ilgai ir kantriai išbūti su savimi rutiniškoje veikloje yra tos savybės, kurios man padeda. Čia aš jaučiausi savimi be reikalavimo sau tapti tuo, kuo nesu. Mano nuostabai, čia sutikau panašių į save, kuriems šis sportas buvo poilsio stotelė, prieš vėl sugrįžtant į ekstraversijos pasaulį.

Nuotr. paimta iš interneto

Ekstravertiškas gyvenimas nėra vienintelė mūsų kultūros vertybė, tarp mūsų turi būti žmonių, kurių vektorius yra nukreiptas ne tik į išorę, bet ir į vidinį savasties centrą. Introvertiškumas turėtų būti priimamas ne kaip asmenybės trūkumas, o kaip natūrali žmogaus asmenybės savybė, be kurios jis negalėtų susikoncentruoti į savo vidinį pasaulį ir iškelti jame glūdinčius turtus. Per didelis stimuliavimas introvertiškam žmogui kelia per daug įtampos, todėl tokiems žmonėms svarbu turėti savo atsigavimo nišas, kur jis gali pabūti vienatvėje ir tinkamai išnaudoti savo galias: atkaklumą, susikaupimą, pastabumą ir jautrumą. Joks žmogus neturi būti savo gyvenimo tremtinys, todėl turime gerbti savo vienatvės poreikį kaip ir artimųjų poreikį bendrauti.