Kai buvau vaikas, suaugusieji mane vadindavo "kunigėliu". Galbūt taip buvau pramintas dėl savo mąslaus ir tylaus būdo. Geriausiai visada jausdavausi žaisdamas vienas, įsilieti į vaikų grupelę man prireikdavo laiko, tačiau kai tai pavykdavo, galiausiai, ten irgi pritapdavau. Visgi pabuvus kurį laiką vaikų būryje, mane vėl traukdavo prie Žiulio Verno ar Džeko Londono romanų arba prie vaizduotėje kuriamų mūšių su kareivėliais. Galbūt todėl, kai būdamas 10 m. pirmą kartą nuėjau į futbolo treniruotes, labai sunkiai ten pritapau ne tik todėl, kad dauguma mano bendraamžių buvo visa galva pranašesni už mane, bet dar ir dėl to, kad tai buvo komandinis sportas. Norint pritapti, neišvengiamai reikėjo socializuotis bei prisitaikyti prie tuometinės gatvių subkultūros hierarchijos specifikos, kuri buvo itin gaji tuometiniame laikmetyje. Būdavo sunku suprasti, kodėl nubėgant mažiau ratų per apšilimą ir tokiu būdu “pergudraujant” trenerį, atsirasdavo galimybė tapti “kietesniu”. Sportas, visų pirma, man buvo dėl savęs, o ne dėl kitų, todėl futbolo treniruočių nusprendžiau nebelankyti. Tačiau žavesys sportui manyje neužgeso ir kai po dar 4 metų atradau triatlono sporto šaką, tai buvo tai, kas puikiai atitiko mano introvertišką asmenybę. Jei iki tol savo introvertiškumą vertindavau kaip trūkumą, tam tikrą savo asmenybės defektą, tai čia atradau, kad mano susitelkimas, gebėjimas ilgai ir kantriai išbūti su savimi rutiniškoje veikloje yra tos savybės, kurios man padeda. Čia aš jaučiausi savimi be reikalavimo sau tapti tuo, kuo nesu. Mano nuostabai, čia sutikau panašių į save, kuriems šis sportas buvo poilsio stotelė, prieš vėl sugrįžtant į ekstraversijos pasaulį.
 |
| Nuotr. paimta iš interneto |
Ekstravertiškas gyvenimas nėra vienintelė mūsų kultūros vertybė, tarp mūsų turi būti žmonių, kurių vektorius yra nukreiptas ne tik į išorę, bet ir į vidinį savasties centrą. Introvertiškumas turėtų būti priimamas ne kaip asmenybės trūkumas, o kaip natūrali žmogaus asmenybės savybė, be kurios jis negalėtų susikoncentruoti į savo vidinį pasaulį ir iškelti jame glūdinčius turtus. Per didelis stimuliavimas introvertiškam žmogui kelia per daug įtampos, todėl tokiems žmonėms svarbu turėti savo atsigavimo nišas, kur jis gali pabūti vienatvėje ir tinkamai išnaudoti savo galias: atkaklumą, susikaupimą, pastabumą ir jautrumą. Joks žmogus neturi būti savo gyvenimo tremtinys, todėl turime gerbti savo vienatvės poreikį kaip ir artimųjų poreikį bendrauti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą