Ilgas valandas trunkančios
treniruotės neišvengiamai sustabdydavo protą, kurį nuolat bomborduodavo mintys,
ateinančios iš praeities ir nukeliančios į ateitį. Turėjau išmokti tiesiog
būti, neskubinant nieko ir paliekant viską ten ir tada bei susitelkiant į čia
ir dabar: juntamą prakaito skonį, sunkumą, nusėdusį į raumenis, jaučiamą
nuovargį ar pakylėtą būseną, skriejant žaliais laukais. Po truputį pradėjau
atrasti vienatvės grožį. Treniruotės man tapo vieta, kur galėdavau pabūti su
savimi, savoje „šventovėje“ ir net fiziškai atitolti nuo kasdienybės. Tai man
tapdavo savotiška terapija, savęs išsigryninimo vieta. Būdamas vienas aš
nebesijausdavau vienišas.
Daugelis mūsų tylą stengiasi
užpildyti garsais, vienatvę – žmonėmis, o buvimą – veiklomis. Pasilikimas su
savimi suveda mus į akistatą su mūsų pačių vaiduokliais, kurie begėdiškai
primena apie praeityje padarytas klaidas, dabarties beprasmybę ar nerimą
keliančią ateitį. Įvairiais įmanomais būdais bėgame nuo savęs, kad tik
nepasiliktume vieni su savo mintimis. Tačiau, kas nutiktų, jei sugebėtume
išbūti šioje akistatoje? Galbūt tai būtų nelengvas patyrimas pačioje pradžioje,
bet ilgainiui mūsų būties vaiduokliai pradėtų trauktis, apšvietus juos žinojimo
šviesa. O tada patirtume, kad vienatvė nebūtinai turi būti bauginanti, tačiau
ji gali būti palaimingai užpildanti mus ramybe ir vidiniu susidėliojimu.
