Būti aukštai, būnant žemai

Kartą mano bičiulis papasakojo istoriją, kuri jam nutiko Havajuose, po Ironman distancijos pasaulio čempionato. Tąkart jis buvo oro uoste ir grįžinėjo atgal į savo namus - Italiją. Buvo praėjusios vos dvi dienos po alinančių varžybų finišo. Prie jo priėjo žmogus, atkreipęs dėmesį į ant jo rankos esančią apyrankę su varžybų simbolika bei užkalbino. Nepažįstamasis, neslėpdamas susižavėjimo, domėjosi apie šias varžybas ir teiravosi kaip jam jose sekėsi. Mano draugui tai buvo malonu, nes kažkas atkreipė į jį dėmesį ir galėjo pasidalinti savo patyrimais ir patirtimi su nepažįstamuoju. Kai, galiausiai, jiedu atsisveikino, prie mano bičiulio priartėjo jo kelionės draugai, kurie visą tą laiką stovėjo nuošalyje ir stebėjo šį pokalbį. Jie pasiteiravo, ar jis atpažino tą žmogų, su kuriuo ką tik kalbėjosi?

Mano bičiulis, atėjęs į triatloną iš dviračių sporto, dar buvo pakankamai naujokas triatlono pasaulyje, todėl jis nežinojo, kas buvo šis nepažįstamasis. Draugai jam pasakė, kad jis ką tik bendravo su žmogumi legenda - Dave Scott, šešiskart pasaulio Ironman čempionu. Šis susitikimas jam paliko didelį įspūdį ne todėl, kad jis neatpažino šio žmogaus, bet todėl, kad Dave’as nė žodeliu neužsiminė, kas jis toks. Pašnekovas tiesiog nuoširdžiai žavėjosi mano draugo valia ir gebėjimais taip, tarsi būtų žmogus, kuriam tai būtų tolima ir nepasiekiama.

Daug pasiekusį žmogų atpažinsime ne iš jo kalbų, o darbų. Toks žmogus veikiau tyliai sėdės salės kampe nei sieks prasibrauti į visiems matomą vietą. Stipriam žmogui nebėra poreikio įrodinėti savo stiprybės, kaip kad dideliam šuniui nebereikia daug ir garsiai loti, kad atkreiptų į save dėmesį. Jis žino savo vertę ir jam nebereikia papildomo pasitvirtinimo, bandant į save atkreipti aplinkos dėmesį.

Tinkama vieta ir laikas

Būdamas žmonių draugijoje visada vengdavau kalbėti apie sportą. Dar daugiau nejaukumo suteikdavo situacijos, kai kažkas iš aplinkos paprašydavo pademonstruoti sportinius gebėjimus. Tarkim, iki šiol prisimenu, kai po vieno vestuvių pokylio, susirinkę svečiai pradėjo skatinti perplaukti ežerą, prie kurio buvome apsistoję. Buvo labai nejauku, nes man atrodė, kad tai visai ne ta vieta, ne tas laikas ir ne tie žmonės, su kuriais turėčiau diskutuoti apie tai, ar man būtų iššūkis įveikti ne daugiau kaip kilometro atstumą iki kito kranto.

Ilgainiui tyrinėdamas savo jausmus, pastebėdavau, kad šis nenoras pasireikšdavo tik su ta aplinka, kuri turėdavo mažai ką bendro su sportu, tačiau kitais atvejais mielai įsitraukdavau į diskusiją su žmonėmis, kuriems ši sritis būdavo pažįstama.

Savo gebėjimus turime demonstruoti tik tam tikroje vietoje ir tam tikru metu. Naudodamiesi savo turimais ar įgytais gebėjimais visur ir visada ar prieš tuos žmones, kurie neturi to, ką turime mes, tampame ne didesni, o tik menkesni. Tai tiesiog nevykęs bandymas sustiprinti ir taip savo menką ego, kuris minta aplinkos išreikštu susižavėjimu, pagyromis ar tiesioginiu jos sutriuškinimu, naudojantis tais ginklais, kurių ji neturi.