Dalyvaujant ilgų nuotolių varžybose tekdavo patirti tokias sunkumo bangas, kurios išsiurbdavo iš manęs paskutinius valios syvus. Tai gąsdindavo, nes mano kūnas atsisakydavo judėti į priekį, akys merkdavosi iš nuovargio, o protas nebesugebėdavo adekvačiai mąstyti. Tuo metu aplankydavo savigailos jausmas, kuris ne tik gundydavo sustoti, bet dar ir skatindavo atkreipti pasaulio dėmesį į save: "Žiūrėkit! Matot kaip man sunku? Ar visi matot, kaip aš kankinuosi?" Visa tai būdavo bergždžia, nes net jei sulaukdavau atjautos, tai vargiai palengvindavo mano kančias. Ilgainiui supratau, kad tai būdavo netgi kvaila, nes juk aš pats ir pašvęsdavau save kančioms. Dar daugiau, tai švaistydavo mano energiją, vietoj to, kad paskirčiau ją išgyvenant krizę. Pernelyg akcentuodamasis į patį sunkumą, tik dar labiau apsunkindavau savo keblią padėtį.
 |
| Nuotrauka paimta iš interneto |
