Turbūt nėra tokios veiklos, kurioje būnant bent kartkartėmis nekiltų abejonė ar nusivylimas tuo, ką darai. Sportas man visada būdavo tai, kas teikdavo didžiulę prasmę: man patikdavo rytais pasinerti į vėsų baseino vandenį, užsėdus ant dviračio gainioti vėją laukuose ar įsispyrus į sportinius batelius pasileisti žinomais ir nežinomais takais. Tačiau kartais ateidavo rytas, kai nesinorėdavo lipti iš šiltos lovos, o ilgos valandos, praleistos ant dviračio, atrodydavo beprasmės.
Atėjus tokioms akimirkoms ant savęs pykdavau, manydamas, kad jeigu dabar pasiduosiu, tai galbūt daugiau niekada nebesugrįšiu prie savo mėgiamų veiklų, o man tai buvo tolygu pralaimėjimui prieš patį save.
Ilgainiui pastebėdavau, kad tereikia tik išlaukti, neprievartauti savęs, galų gale pakeisti aplinką, veiklas. Tačiau, kad ir kokios man jos būdavo smagios ar kitokios, visgi praėjus kuriam laikui vėl pasiilgdavau savo įprastų veiklų. Įveikti kilometrai, nutrintos pūslės ar prakaito skonis vėl įgaudavo prasmę. Po truputį pradėjau priimti, kad tie „sustojimo“ laikotarpiai yra natūralus dėsnis, nes nieko nėra pastovaus ir tik per pokytį galima išsigryninti ir atrasti naujas prasmes.
Nėra tokios ugnies, kuri pati savaime degtų amžinai. Ugnis dega tol, kol joje yra žarijų. Kad ir kokia būtų kaitri ugnies liepsna, ji netruks užgęsti, nekurstoma. Taip yra ir su bet kokia veikla ar santykiu, mes galime į tai pasinerti su didžiule energija, bet ilgainiui tai pradeda nykti, jei tame buvime, kuriame būname, mes nebematome prasmės. Neretai tą prasmę reikia atrasti naujai, ji nebegimsta savaime, kaip kad būdavo pačioje pradžioje. Tai nėra blogai, taip tiesiog yra.
Atėjus tokioms akimirkoms ant savęs pykdavau, manydamas, kad jeigu dabar pasiduosiu, tai galbūt daugiau niekada nebesugrįšiu prie savo mėgiamų veiklų, o man tai buvo tolygu pralaimėjimui prieš patį save.
Ilgainiui pastebėdavau, kad tereikia tik išlaukti, neprievartauti savęs, galų gale pakeisti aplinką, veiklas. Tačiau, kad ir kokios man jos būdavo smagios ar kitokios, visgi praėjus kuriam laikui vėl pasiilgdavau savo įprastų veiklų. Įveikti kilometrai, nutrintos pūslės ar prakaito skonis vėl įgaudavo prasmę. Po truputį pradėjau priimti, kad tie „sustojimo“ laikotarpiai yra natūralus dėsnis, nes nieko nėra pastovaus ir tik per pokytį galima išsigryninti ir atrasti naujas prasmes.
Nėra tokios ugnies, kuri pati savaime degtų amžinai. Ugnis dega tol, kol joje yra žarijų. Kad ir kokia būtų kaitri ugnies liepsna, ji netruks užgęsti, nekurstoma. Taip yra ir su bet kokia veikla ar santykiu, mes galime į tai pasinerti su didžiule energija, bet ilgainiui tai pradeda nykti, jei tame buvime, kuriame būname, mes nebematome prasmės. Neretai tą prasmę reikia atrasti naujai, ji nebegimsta savaime, kaip kad būdavo pačioje pradžioje. Tai nėra blogai, taip tiesiog yra.
