Dar vaikystėje pamėgau sportą, bet dėl patirties ir žinių
trūkumo bei trenerių netinkamai paskirstyto krūvio nualinau savo
organizmą. Pradėjo trikti organų veikla, todėl medikai patarė padaryti
pertrauką nuo sporto. Tai kėlė daugiau nerimo mano tėvams nei man pačiam, nes aš
pats gerai nesupratau kas su manimi vyksta. Slinko mėnesiai ir
negalėdamas sportuoti jaučiausi taip, tarsi iš manęs būtų išplėšta
labai svarbi gyvenimo dalis. Po kiek laiko fiziškai jaučiausi
atsistatęs ir medicininiai tyrimai tą patvirtino, tačiau tėvai laikėsi
medikų rekomendacijų ir neleido pradėti sportuoti anksčiau nei nustatytas terminas. Tačiau man atrodė kitaip ir sugalvojau slaptą planą. Kai
baigdavosi pamokos, stengdavausi kuo greičiau grįžti į namus, kad
suspėčiau pabėgioti, atsiprausti ir persirengti iki sugrįžtant mamai iš
darbo. Jai grįžus, kaip niekur nieko ruošdavau pamokas. Mama nieko
neįtarė. Tai buvo mano slaptas pasaulis. Vėliau tą slaptą pasaulį
susikurdavau jau įžengęs ir į suaugusiųjų pasaulį, kuomet radęs laisvą
akimirką ištrūkdavau paplaukioti ar pabėgioti bei vėl grįždavau į darbo
kabinetą. Niekas to nežinodavo, tik aš. Šis mano paties susikurtas
pasaulis man suteikdavo keisto jaudulio ir vėliau aplankantį ramybės
pojūtį, kurį norėdavosi sergėti nuo pašalinių.
 |
| Shutterstock nuotr. |
Kiekvienas
žmogus gali susikurti slaptą vidinę kertelę, kurioje galėtų
pasislėpti nuo aplinkinių ir būti tuo, kuo iš tikrųjų yra. Nesvarbu, kas tai bebūtų: saulės palydėjimas, kavos puodelis senamiestyje, įrašas dienoraštyje ar laiko leidimas su mylimu žmogumi. Jei tai yra
vieta, kurioje galima jaustis saugiam, kaip kad būnant jaukiame
kampelyje prie židinio, vadinasi, tai yra vieta, kurioje turime būti. Nėra nieko nuodėmingo turėti šią vidinę
paslaptį. Galbūt priešingai, ši “vieta” yra pernelyg sakrali ir šventa,
kad ja norėtųsi dalintis su aplinkiniais.
