Kažkada pamačiau tokius marškinėlius su užrašu: “Plaukti, važiuoti dviračiu, bėgti, valgyti, miegoti. Pakartoti”. Tai puikiai atspindėjo tą gyvenimo etapą, kuriame gyvenau daugelį metų. Treniruojantis 3-6 valandas per dieną niekam kitam paprasčiausiai nelikdavo laiko. Kartais toks atsiribojimas ir savidisciplina sukeldavo apmąstymų, ar tikrai renkuosi tinkamą kelią. Tai, kas kitiems būdavo įprasta, man - ne visada priimtina. Prieš bet kokią naują veiklą ar susitikimą su žmogumi, rimtai apsvarstydavau - ar man to reikia? "Ar tai nebus brangaus laiko švaistymas, kurį galėčiau skirti poilsiui ar laiko praleidimui su išties brangiais žmonėmis?”, - tokie ir panašūs klausimai imdavo suktis mano galvoje. Kai baigdavosi varžybų sezonas ir atleisdavau vadžias bei leisdavau sau daugiau, labai greitai pastebėdavau, kad mano protas praranda ramybę ir aiškumą. Daugybėje pasirinkimo galimybių įsivyraudavo sumaištis, o pojūčiuose apsigyvendavo jo Didenybė Nerimas. Ilgainiui, pradėdavau ilgėtis struktūruotos ir aiškios rutinos, kurioje būtų mažiau pasirinkimo galimybių veiklose ir sprendimuose. Todėl kai vėl grįždavau į įprastą dienos ritmą, mano protas išsilaisvindavo nuo daugybės bereikalingų minčių, o kūnas tiksliai žinodavo, ką turi daryti. Tai būdavo laisvė.
