Įprastas takas

Bėgant visada tuo pačiu taku, ilgainiui viskas tampa įprasta ir pažįstama – tai, kas seniau patraukdavo mūsų dėmesį, vėliau niekuo nebestebina. Gražūs gamtos peizažai, kuriuos pastebėdavo mūsų akis, ar čiulbantys paukščiai, kuriuos išgirsdavo mūsų ausis, galiausiai tampa kasdieniniu vaizdu ar garsu, visiškai neatkreipiančiu mūsų dėmesio. Būtent tada atsiranda poreikis ieškoti kitų takų, kurie galėtų pakeisti mūsų įprastą kasdienybę. Kurį laiką tai padeda, mes vėl gebame grožėtis tuo, kas yra aplinkui, tačiau ilgainiui ir tai įgrįsta. Mums vėl reikia kažko naujo.

Tačiau jei savo sąmoningumo žvilgsnį nukreiptume į tą patį taką, kuriuo kaskart bėgame, pastebėtume daugybė detalių, į kurias anksčiau net neatkreipdavom dėmesio – gražiai pasvirusį medį, kyšantį akmenį, lauko gėles ar drugelį. Mes visada galime atrasti kažką naujo tame kelyje, kuriame esame, tereikia atsitraukti nuo praeities patirčių formuojamo suvokimo ir pasitelkus sąmoningumo žvilgsnį pamatyti viską naujai. Nėra absoliutaus pažinimo, yra tik ribotas matymas dėl kurio mes nematome viso, kas mus supa. 

Mūšis

Varžybos yra tarsi mūšis. Ruošiantis mūšiui kariai tobulina ginklo valdymą, ištvermės ir jėgos savybes. Pratybų metu kariams yra sukuriamos panašios sąlygos, kurias jie patiria mūšio lauke. Tačiau, kad ir kiek būtų tobulinama kario technika, jis niekada nežinos, kas jo iš tiesų laukia mūšio lauke. 

Visgi net ir tokiose aplinkybėse labiau patyręs karys turi daugiau galimybių išlikti nei mažesnę patirtį turintis bendražygis. Mūšio lauke viskas vyksta greitai, karys turi reaguoti žaibiškai ir priimti toje akimirkoje teisingiausią sprendimą, o teisingiausi sprendimai ateina iš žmogaus patyrimo bazės.

Artėjant mūšiui nebėra prasmės dar ir dar kartą kartoti išmoktą kario techniką, tai gali įnešti tik papildomo sąmyšio ir bereikalingo nuovargio. Paskutiniai akordai prieš mūšį negali atstoti viso nuveikto darbo iki tol. Geriau akcentuotis į tokį buvimą, kuris leistų sukoncentruoti sąmonę į dabarties akimirką. Mūsų sąmonė turi būti skaidri prieš prasidedant mūšiui, tada kūnas ir protas bus išvien, ir būtent tai mums padidins galimybę išlikti.

Veikti pagal esamas galimybes

Mūsų protas yra linkęs mus lygnti su mus supačia aplinka bei su mūsų įsivaizduojamu „AŠ“, kuriuo mes norėtume tapti ateityje. Tai skatina veikti bei siekti tapti panašiu į savo paties norimą matyti paveikslą.

Tačiau siekdami savo tikslų mes kartais pasirenkame tokius veiksmus, kurie neatitinka mūsų realių galimybių. Keldami kartelę aukščiau nei iš tiesų ją galime peršokti, mes nuolat susidursime su pralaimėjimu, o tai sumenkins pasitikėjimą mūsų pačių jėgomis. Tada reikia atrasti vidinių resursų vėl atsistoti, išsigydyti žaizdas ir žengti toliau. Tačiau kaskart krentant, ilgainiui atsitiesti darosi vis sunkiau.

Todėl svarbu kaskart atsižvelgti į savo esamas galimybes ir siekti adekvačių tikslų. Pajutę pasitenkinimą įveikta „kartele“, ilgainiui pajausime, kad galime siekti didesnių, tačiau jau esamas galimybes atitinkančių tikslų.