Varžybos yra tarsi mūšis. Ruošiantis
mūšiui kariai tobulina ginklo valdymą, ištvermės ir jėgos savybes. Pratybų
metu kariams yra sukuriamos panašios sąlygos, kurias jie patiria mūšio lauke.
Tačiau, kad ir kiek būtų tobulinama kario technika, jis niekada nežinos, kas jo
iš tiesų laukia mūšio lauke.
Visgi net ir tokiose aplinkybėse
labiau patyręs karys turi daugiau galimybių išlikti nei mažesnę patirtį
turintis bendražygis. Mūšio lauke viskas vyksta greitai, karys turi reaguoti
žaibiškai ir priimti toje akimirkoje teisingiausią sprendimą, o teisingiausi
sprendimai ateina iš žmogaus patyrimo bazės.
Artėjant mūšiui nebėra prasmės dar ir
dar kartą kartoti išmoktą kario techniką, tai gali įnešti tik papildomo sąmyšio
ir bereikalingo nuovargio. Paskutiniai akordai prieš mūšį negali atstoti viso
nuveikto darbo iki tol. Geriau akcentuotis į tokį buvimą, kuris leistų
sukoncentruoti sąmonę į dabarties akimirką. Mūsų sąmonė turi būti skaidri prieš
prasidedant mūšiui, tada kūnas ir protas bus išvien, ir būtent tai mums
padidins galimybę išlikti.
