Bet kokios varžybos ar užsibrėžta treniruotė man būdavo tarsi mūšis prieš save. Sustoti – vadinasi, pralaimėti. Tokia būdavo mano filosofija. Net kai kūnas atsisakydavo judėti, priversdavau jį stumtis į priekį. Net kai dėl didelio nuovargio prarasdavau blaivią sąmonę, kūnas vis tiek nesustodavo ir pasikliaudamas refleksais toliau atlikdavo judesį. Man atrodydavo, kad jeigu sustosiu, įvyks kažkas neatitaisomai siaubinga. Bijodavau, kad jei sustosiu, būsiu paženklintas ateities pralaimėjimams. Tačiau žvelgiant iš dabarties taško, tam tikros varžybose būtų buvę geriau sustoti nei žūtbūt stengtis pasiekti finišą.
Tarkim, bėgdamas savo pirmąjį maratoną Rygoje visiškai dehidratavau ir nuo 35 km nieko nebeatsimenu. Sąmonė atsijungė, o kūnas judėjo toliau. Buvau tarsi kitoje dimensijoje. Kirtau finišo liniją ir bėgau toliau, kol, galiausiai, pribėgęs draugas mane sustabdė ir „pažadino“. Tik tada sugrįžau į realybę. Pamenu ir kitas varžybas. Tai buvo mano antrasis dvigubas ultra triatlonas. Tada nulipęs nuo dviračio po 360 km, supratau, kad negaliu ne tik bėgti, bet ir eiti. Buvau tarsi ne savame kūne. Tačiau kažkokiu mistiniu būdu sugebėjau nubėgti dar du maratonus. Kiekvienas metras, kurį turėjau įveikti, man buvo tikra kančia. Maniau, kad ši agonija niekada nesibaigs. O ji galėjo baigtis, jei būčiau paprasčiausiai sustojęs. Dažniausiai tokie „prievartos aktai“ prieš save man turėdavo ilgalaikių pasekmių: kūnui prireikdavo ilgiau atsigauti, o protas tapdavo įbaugintas.
Tarkim, bėgdamas savo pirmąjį maratoną Rygoje visiškai dehidratavau ir nuo 35 km nieko nebeatsimenu. Sąmonė atsijungė, o kūnas judėjo toliau. Buvau tarsi kitoje dimensijoje. Kirtau finišo liniją ir bėgau toliau, kol, galiausiai, pribėgęs draugas mane sustabdė ir „pažadino“. Tik tada sugrįžau į realybę. Pamenu ir kitas varžybas. Tai buvo mano antrasis dvigubas ultra triatlonas. Tada nulipęs nuo dviračio po 360 km, supratau, kad negaliu ne tik bėgti, bet ir eiti. Buvau tarsi ne savame kūne. Tačiau kažkokiu mistiniu būdu sugebėjau nubėgti dar du maratonus. Kiekvienas metras, kurį turėjau įveikti, man buvo tikra kančia. Maniau, kad ši agonija niekada nesibaigs. O ji galėjo baigtis, jei būčiau paprasčiausiai sustojęs. Dažniausiai tokie „prievartos aktai“ prieš save man turėdavo ilgalaikių pasekmių: kūnui prireikdavo ilgiau atsigauti, o protas tapdavo įbaugintas.
 |
| huffpost.com nuotrauka |
Laiku pasitraukti iš tam tikros situacijos nebūtinai reiškia
pasiduoti silpnumo akimirkai. Kartais tai reiškia gebėjimą laiku
pajausti save ir nebetraumuoti tiek savo fizinio kūno, tiek
psichikos. Tai yra būdas pasirūpinti savimi ne tik tam, kad save
pasaugotume, bet kai kuriais atvejais ir tam, kad kitą kartą į
panašią situaciją gebėtume grįžti kur kas labiau sustiprėję
ir pasimokę iš praeities klaidų.
