2010
m. atvykau į Vokietiją dalyvauti Ironman triatlono varžybose. Po dviejų
įtemptų treniruočių mėnesių Italijoje sau kėliau aukščiausius tikslus - praeiti atranką į
Havajuose vykstantį Ironman distancijos pasaulio čempionatą.Visgi
negalėjau numanyti, kad aplinkybės man bus nepalankios nuo pat varžybų
pradžios. Vos tik davus varžybų startą 2500 dalyvių šoko į
vandenį. Užvirė tikra mėsmalė. Gavau daugybę smūgių į įvairias kūno
vietas, bet ir pats pasiunčiau į nokdauną turbūt ne vieną dalyvį. Kaip
įmanydamas bandžiau ištrūkti iš šios mėsmalės ir kai ,rodės, kad jau
pavyks atsiplėšti, pajutau
stiprų smūgį į nugarą. Skausmas perėjo per visą kūną, o didžiausią nerimą
kėlė nutirpusi koja. Visgi plaukiau toliau, o kai baigiau plaukimo
rungtį ir išlipau iš vandens, supratau, kad negaliu sulenkti
kojos. Bandžiau užsėsti ant dviračio, bet koja visiškai manęs neklausė.
Prie manęs privažiavo medikų automobilis, tačiau pagalba buvo labai
ribota, nes nebuvo aišku, kas iš tiesų nutiko su mano koja. Kol ant kojos
laikiau ledą, žiūrėjau į pro šalį važiuojančius atletus. Negalėjau
patikėti, kad visa tai vyksta būtent su manimi ir šią akimirką. Tiek
daug vilčių buvo dėta į šias varžybas, o viskas susiklostė pagal visai
kitą scenraijų, kurio net sapne nesapnavau. Po maždaug 40 min koja
pradėjo lankstytis, o po dar 10 min galėjau bandyti sukti
pedalus. Pradėjau svarstyti, ar man apskritai verta tęsti varžybas,
būnant traumuotam ir suvokiant, kad šiandien visos mano viltys dužo į
šipulius? Tačiau susipakuoti daiktus ir eiti į viešbutį tam, kad
galutinai save užgraužčiau irgi nesinorėjo.Daugybė minčių sukosi mano
galvoje ir jų gausoje neradau sprendimo. Visgi, nepaisant nepalankių
aplinkybių, nusprendžiau braukti brūkšnį, pasistengiant atsiriboti nuo
nesėkmės ir tęsti varžybas. Išvažiavau į trasą jau
būdamas, bene, paskutinis ir stengiausi daryti tai, ką
galiu geriausia toje akimirkoje. Po truputį nurimau ir netgi pradėjau
mėgautis ta kova su savo sužalotu kūnu ir distancija.Tai buvo ilga
diena, tačiau varžybų finišą pasiekiau, išvargęs, traumuotas, bet
laimingas.
Kiekviena
netikėta situacija mus neišvengiamai išmuša iš pastovios būsenos ar
turimo plano ir tai įneša sumaištį į mūsų veiksmus ir mintis. Tačiau jei
sugebame priimti gyvenimo netikėtumus kaip neišvengiamą gyvenimo plano
dalį, tampa lengviau tai išgyventi ir pakilti naujam veiksmui.
Negebėdami “restartuotis” mes būsime valdomi gyvenimo aplinkybių.
Perkraudami savo protą turime palikti praeitį ir padaryti tai, ką galime
geriausia toje akimirkoje, kurioje esame, o ne toje, kurioje planavome
ar norėjome būti.
