Kelionė prasideda krante

Mano pasiruošimas ištvermės sporto sezonui prasidėdavo jam pasibaigus. Kai nebebūdavo varžybų ir viskas nurimdavo, būdavo pats tinkamiausias laikas susitelkti į silpnųjų pusių vystymą. Tuo metu gydydavausi traumas ir stiprindavau tas kūno dalis, kurioms tekdavo didžiausios apkrovos sezono metu. Šis pasiruošimas būdavo nukreiptas ne tik į fizinio kūno stiprinimą, bet ir į psichologinės pusiausvyros atstatymą bei sportinių tikslų išsigryninimą. Nuo šio etapo labai daug priklausydavo, kaip mano kūnas ir psichika atlaikys visą varžybų sezoną.

Norėdami išplauki į atvirą jūrą, laivą turime paruošti dar būdami krante: įtempti lynus, užlopyti bures, patikrinti denį ir laivo korpusą. Turime viską atidžiai apžiūrėti, apeidami kiekvieną jo centimetrą. Išplaukus į atvirą jūrą ir užklupus audrai mes nebeturėsime kada rūpintis silpnomis laivo vietomis. Tokiomis akimirkomis mes būname susitelkę į išlikimą ir vadovaujamės savo instinktais. Bet koks aplaidumas krante mums gali labai brangiai kainuoti atviroje jūroje. Pasiruošimas kelionei yra lygiai toks pat svarbus kaip pati kelionė.

Nuotrauka paimta iš Pinterest

Tylai turime subręsti

Ne visi jaučiamės komfortiškai būdami tyloje. Tyloje mes neišvengiamai susiduriame su savuoju "AŠ", kuris linkęs mums užduoti nepatogius egzistencinius klausimus apie mūsų pačių būtį. Į šiuos klausimus dažniausiai nėra paprasta rasti atsakymus, jie tampa kankinantys ir keliantys nerimastingą būseną. Dėl šios priežasties mes linkę išvengti šio kankinančio susitikimo ir tylą užpildome garsais arba būdami su kitais žmonėmis. Tokiu būdu bent trumpam atitoliname susitikimą su savimi. Kai kurie žmonės taip nugyvena visą savo likusį gyvenimą, taip niekada ir nesusitikę su savimi. Tačiau tai tik iliuzija - nugyventi gyvenimą taip niekada ir nepažinus savęs. Brandaus žmogaus požymis yra gebėjimas išbūti tyloje, kur neišvengiamai būname akistatoje su savimi.

Ilgų treniruočių metu tekdavo labai daug laiko praleisti su savo kūnu ir mintimis. Turėjau išmokti būti toje akimirkoje, kur esu. Pradžioje toks buvimas nebūdavo lengvas, todėl ieškodavau bendraminčių grupelės, su kuria galėčiau kartu treniruotis. Jei visgi likdavau vienas, mano neišvengiamu palydovu tapdavo ausinukas. Galiausiai, vis rečiau pasiimdavau ir jį, man patikdavo klausytis muzikos, skambančios mano galvoje.Tos mintys, kurios mane aplankydavo, buvo tarsi debesys iš lėto sklendžiantys danguje - jos atplaukdavo ir vėl nutoldavo. Jos būdavo sunkios arba lengvos, tamsios arba skaidrios - įvairaus atspalvio ir formos.Šioje meditacijoje dažnai gimdavo įvairūs sprendimai net ir kebliausiose situacijose. Jei jausdavau sumaištį savo mintyse, ar patekdavau į nerimo gniaužtus, žinodavau, kad turiu pabūti tylos meditacijoje ir pasileisti į laukus. Kai sugrįždavau, mintys nuskaidrėdavo, o tai, kas būdavo tamsu ir niūru - atsitraukdavo.

Nuotrauka paimta iš interneto