Ne visi jaučiamės komfortiškai būdami tyloje. Tyloje mes neišvengiamai susiduriame su savuoju "AŠ", kuris linkęs mums užduoti nepatogius egzistencinius klausimus apie mūsų pačių būtį. Į šiuos klausimus dažniausiai nėra paprasta rasti atsakymus, jie tampa kankinantys ir keliantys nerimastingą būseną. Dėl šios priežasties mes linkę išvengti šio kankinančio susitikimo ir tylą užpildome garsais arba būdami su kitais žmonėmis. Tokiu būdu bent trumpam atitoliname susitikimą su savimi. Kai kurie žmonės taip nugyvena visą savo likusį gyvenimą, taip niekada ir nesusitikę su savimi. Tačiau tai tik iliuzija - nugyventi gyvenimą taip niekada ir nepažinus savęs. Brandaus žmogaus požymis yra gebėjimas išbūti tyloje, kur neišvengiamai būname akistatoje su savimi.
Ilgų treniruočių metu tekdavo labai daug laiko praleisti su savo kūnu ir
mintimis. Turėjau išmokti būti toje akimirkoje, kur esu. Pradžioje toks
buvimas nebūdavo lengvas, todėl ieškodavau bendraminčių grupelės, su
kuria galėčiau kartu treniruotis. Jei visgi likdavau vienas, mano
neišvengiamu palydovu tapdavo ausinukas. Galiausiai, vis rečiau
pasiimdavau ir jį, man patikdavo klausytis muzikos, skambančios mano
galvoje.Tos mintys, kurios mane aplankydavo, buvo tarsi debesys iš lėto
sklendžiantys danguje - jos atplaukdavo ir vėl nutoldavo. Jos būdavo
sunkios arba lengvos, tamsios arba skaidrios - įvairaus atspalvio ir
formos.Šioje meditacijoje dažnai gimdavo įvairūs sprendimai net ir kebliausiose situacijose. Jei
jausdavau sumaištį savo mintyse, ar patekdavau į nerimo
gniaužtus, žinodavau, kad turiu pabūti tylos meditacijoje ir pasileisti į
laukus. Kai sugrįždavau, mintys nuskaidrėdavo, o tai, kas būdavo tamsu ir
niūru - atsitraukdavo.
 |
| Nuotrauka paimta iš interneto |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą