Skirtinga skausmo riba

Sportuodamas niekada nesusimąstydavau apie savo skausmo ribą ar toleranciją diskomfortui. Skausmas būdavo nuolatinis palydovas treniruočių ir varžybų procese, sunku būdavo suprasti, kada skausmas dar nėra skausmas, o kada tai jau yra riba, verčianti sustoti. Nejautrai darė įtaką ir aplinka, didžiąją jos dalį sudarė žmonės iš sporto pasaulio, kuriame nebūdavo vietos dejonėms. Treneris nuolat sakydavo - “išmok kentėti” arba “nebijok skausmo”. Ir jis būdavo teisus. Kiekvieną kartą, kai ateidavo mintis, kad “jau nebegaliu”, bandydavau tame išbūti tiek, kiek galiu. Kūnas aklimatizuodavosi ir savo skausmo ribą pastumdavau vis tolyn. Tačiau plėsdamas savo ištvermės ribas atitolau nuo kitų žmonių skausmo ribos. Apie šią ribą pradėjau susimąstyti tik tada, kai sukūriau šeimą ir mano aplinkoje atsirado daugiau žmonių ne tik iš sporto pasaulio. Mane stebindavo žmonių opumas ne tik fiziniam diskomfortui, bet ir išrankumas maistui, daiktams ar buičiai. Turėjau išmokti gerbti kitų žmonių diskomforto lygį, neteisiant to ir nevertinant, bet ir neatsisakant savosios ribos - padedančios ištoleruoti ne visada idealias gyvenimo situacijas.

Skausmas visada yra unikalus. Nėra objektyvaus mato, galinčio nusakyti fizinio ar emocinio skausmo ribą. Todėl šis patyrimas visada yra subjektyvus ir todėl - neginčijamas. Tačiau skausmo riba nėra pastovi, ji gali būti kintanti ir pastumiama vis tolyn. Skausmas yra tai, ką galima prisijaukinti, o ribą iki kurios galime eiti - nusistatome patys. Tai priklauso nuo mūsų patyrimo ir skausmo toleravimo laipsnio. Kuo labiau atitoliname skausmo ribą, tuo geriau ištoleruojame nepalankias gyvenimo situacijas ir tampame mažiau priklausomi nuo išorinių faktorių. Tačiau svarbu, kad ši skausmo riba būtų suvokta, kitu atveju, nejautrumas skausmui ir diskomfortui gali pridaryti dar daugiau žalos ir nepastebimai vesti į savidestrukciją.