Nesipriešinti skausmui

Reikia pripažinti, kad sportuodamas sąmoningai pasirinkdavau ne tik tam tikrą malonumą, bet ir tam tikrą skausmą bei fizinį diskomfortą. Varžybų metu, siekiant rezultato, organizmo apkrovos padidėja iki maksimumo, kuo ilgesnė distancija, tuo laikas, kurį praleisdavau skausme, taip pat pailgėdavo. Nors šį skausmą pasirinkdavau pats, tačiau norėdamas jį ištverti, turėdavau dvi galimybės: pasitraukti arba išbūti. Pasitraukti būtų lengviausia, bet norint išbūti, reikėdavo rasti tam būdų. Kažkuri asmenybės dalis, primenanti biblinį žaltį, tuo metu šaukdavo: “Kokiems galams taip save kankini?! Sustok ir tavo kančios bus baigtos!”. Tačiau žinodavau, kad pasidavus šiems gundymams, tai būtų tolygu paminti savo valią. Kai pradėdavau priimti, kad šis skausmas yra neatsiejama proceso dalis, tapdavo lengviau, vidinis minčių dialogas nurimdavo, nes suprasdavau, kad tai yra sąmoningas mano pasirinkimas būti ten, kur esu. Niekas manęs neversdavo to daryti, tik aš pats. Tada tai tapdavo tik skausmu, bet ne kančia.

Gyvenime mes ne visada galime sąmoningai atsisakyti skausmą sukeliančių situacijų. Netektys, ligos, skyrybų skausmas ar finansiniai sunkumai - tai tik maža dalis gyvenimo kelyje pasitaikančių sudėtingų situacijų. Kartais yra naudingiau pabūti su skausmu nei jam priešintis. Kai pradedame priimti tai, kas neišvengiama ir nesistengiame tam priešintis - tai tampa labiau pakeliama. Skausmas, kaip ir bet kokia kita gyvenimo situacija ar pojūtis, yra laikinas. Jis praeis, o bandant jam priešintis, mes tik dar labiau jį padidiname ir tai tampa mūsų kančia. Susitaikymas su tuo, kas nuo mūsų nepriklauso, nėra pralaimėjimas. Tai tiesiog yra mūsų būsenos palengvinimas skausmo akimirkoje.