Stojant į savo pirmojo ultra triatlono startą, turėjau įžengti į
zoną, kuri man buvo daug kuo nepažįstama. Iki tol žinojau, ką
reiškia būti trasoje dvylika valandų, bet galėjau tik numanyti,
ką turėsiu patirti, kai reikės varžytis su distancija dvidešimt
keturias valandas ir ilgiau. Treniruočių periode daugiausiai
dėmesio ir laiko skirdavau ištvermės savybių ugdymui bei
optimalaus varžybų tempo paieškoms. Tačiau didžiausias iššūkis,
su kuriuo man teko susidurti trasoje, buvo visai ne kilometrai ir ne
ilgos varžybų valandos, bet skrandis, kuris, įveikus daugiau nei
pusę distancijos, paprasčiausiai atsisakė funkcionuoti. Vargais ne
galais, pasiekęs finišą, supratau, kad jei antrą kartą ryšiuosi
bristi į tą pačią upę, turiu patobulėti šioje srityje tiek
žinių, tiek eksperimentavimo su maistu atžvilgiu. Po šios
patirties teko konsultuotis tiek su mitybos specialistais, tiek su
savo kolegomis, kurie turėjo panašią ilgų nuotolių patirtį.
Galiausiai, pavyko atrasti būdą, padedantį kuo ilgiau išsaugoti
skrandžio funkcionavimą ilgoje distancijoje. Jau po metų dar kartą
ryžausi įveikti ultra nuotolį, dalyvaudamas tose pačiose
varžybose. Šįkart joms buvau kur kas geriau pasiruošęs ir nors
teko susidurti su kitais nenumatytais sunkumais, tačiau skrandžio
problemų pavyko išvengti.
 | ||
| Nuotrauka paimta iš Shutterstock.com |
Pirmas nesėkmingas bandymas mums yra duotas ne tam, kad kartotume
tuos pačius veiksmus, kurie praeityje mums atnešė nesėkmę, bet
tam, kad galėtume panašią patirtį pasitikti jau kur kas labiau
patobulėję. Kiekvienas nesėkmingas bandymas yra sėkmės dalis,
nes tik per jį galime išmokti mums skirtas svarbias pamokas. Jei
neatliekame savo namų darbų, net neverta pradėti to paties
veiksmo, nes tai neatneš mums nieko naujo, tik tą patį nuviliantį
rezultatą. Kaskart, kai mūsų veiksmai yra tie patys, rezultatas
irgi yra panašus. Tik pakeitus savo nusistovėjusį veiksmą,
galime tikėtis kitokios baigties.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą