Slapta kertelė

Dar vaikystėje pamėgau sportą, bet dėl patirties ir žinių trūkumo bei trenerių netinkamai paskirstyto krūvio nualinau savo organizmą. Pradėjo trikti organų veikla, todėl medikai patarė padaryti pertrauką nuo sporto. Tai kėlė daugiau nerimo mano tėvams nei man pačiam, nes aš pats gerai nesupratau kas su manimi vyksta. Slinko mėnesiai ir negalėdamas sportuoti jaučiausi taip, tarsi iš manęs būtų išplėšta labai svarbi gyvenimo dalis. Po kiek laiko fiziškai jaučiausi atsistatęs ir medicininiai tyrimai tą patvirtino, tačiau tėvai laikėsi medikų rekomendacijų ir neleido pradėti sportuoti anksčiau nei  nustatytas terminas. Tačiau man atrodė kitaip ir sugalvojau slaptą planą. Kai baigdavosi pamokos, stengdavausi kuo greičiau grįžti į namus, kad suspėčiau pabėgioti, atsiprausti ir persirengti iki sugrįžtant mamai iš darbo. Jai grįžus, kaip niekur nieko ruošdavau pamokas. Mama nieko neįtarė. Tai buvo mano slaptas pasaulis. Vėliau tą slaptą pasaulį susikurdavau jau įžengęs ir į suaugusiųjų pasaulį, kuomet radęs laisvą akimirką ištrūkdavau paplaukioti ar pabėgioti bei vėl grįždavau į darbo kabinetą. Niekas to nežinodavo, tik aš. Šis mano paties susikurtas pasaulis man suteikdavo keisto jaudulio ir vėliau aplankantį ramybės pojūtį, kurį norėdavosi sergėti nuo pašalinių. 

Shutterstock nuotr.

Kiekvienas žmogus gali susikurti slaptą vidinę kertelę, kurioje galėtų pasislėpti nuo aplinkinių ir būti tuo, kuo iš tikrųjų yra. Nesvarbu, kas tai bebūtų: saulės palydėjimas, kavos puodelis senamiestyje, įrašas dienoraštyje ar laiko leidimas su mylimu žmogumi. Jei tai yra vieta, kurioje galima jaustis saugiam, kaip kad būnant jaukiame kampelyje prie židinio, vadinasi, tai yra vieta, kurioje turime būti. Nėra nieko nuodėmingo turėti šią vidinę paslaptį. Galbūt priešingai, ši “vieta” yra pernelyg sakrali ir šventa, kad ja norėtųsi dalintis su aplinkiniais.

Būti aukštai, būnant žemai

Kartą mano bičiulis papasakojo istoriją, kuri jam nutiko Havajuose, po Ironman distancijos pasaulio čempionato. Tąkart jis buvo oro uoste ir grįžinėjo atgal į savo namus - Italiją. Buvo praėjusios vos dvi dienos po alinančių varžybų finišo. Prie jo priėjo žmogus, atkreipęs dėmesį į ant jo rankos esančią apyrankę su varžybų simbolika bei užkalbino. Nepažįstamasis, neslėpdamas susižavėjimo, domėjosi apie šias varžybas ir teiravosi kaip jam jose sekėsi. Mano draugui tai buvo malonu, nes kažkas atkreipė į jį dėmesį ir galėjo pasidalinti savo patyrimais ir patirtimi su nepažįstamuoju. Kai, galiausiai, jiedu atsisveikino, prie mano bičiulio priartėjo jo kelionės draugai, kurie visą tą laiką stovėjo nuošalyje ir stebėjo šį pokalbį. Jie pasiteiravo, ar jis atpažino tą žmogų, su kuriuo ką tik kalbėjosi?

Mano bičiulis, atėjęs į triatloną iš dviračių sporto, dar buvo pakankamai naujokas triatlono pasaulyje, todėl jis nežinojo, kas buvo šis nepažįstamasis. Draugai jam pasakė, kad jis ką tik bendravo su žmogumi legenda - Dave Scott, šešiskart pasaulio Ironman čempionu. Šis susitikimas jam paliko didelį įspūdį ne todėl, kad jis neatpažino šio žmogaus, bet todėl, kad Dave’as nė žodeliu neužsiminė, kas jis toks. Pašnekovas tiesiog nuoširdžiai žavėjosi mano draugo valia ir gebėjimais taip, tarsi būtų žmogus, kuriam tai būtų tolima ir nepasiekiama.

Daug pasiekusį žmogų atpažinsime ne iš jo kalbų, o darbų. Toks žmogus veikiau tyliai sėdės salės kampe nei sieks prasibrauti į visiems matomą vietą. Stipriam žmogui nebėra poreikio įrodinėti savo stiprybės, kaip kad dideliam šuniui nebereikia daug ir garsiai loti, kad atkreiptų į save dėmesį. Jis žino savo vertę ir jam nebereikia papildomo pasitvirtinimo, bandant į save atkreipti aplinkos dėmesį.

Tinkama vieta ir laikas

Būdamas žmonių draugijoje visada vengdavau kalbėti apie sportą. Dar daugiau nejaukumo suteikdavo situacijos, kai kažkas iš aplinkos paprašydavo pademonstruoti sportinius gebėjimus. Tarkim, iki šiol prisimenu, kai po vieno vestuvių pokylio, susirinkę svečiai pradėjo skatinti perplaukti ežerą, prie kurio buvome apsistoję. Buvo labai nejauku, nes man atrodė, kad tai visai ne ta vieta, ne tas laikas ir ne tie žmonės, su kuriais turėčiau diskutuoti apie tai, ar man būtų iššūkis įveikti ne daugiau kaip kilometro atstumą iki kito kranto.

Ilgainiui tyrinėdamas savo jausmus, pastebėdavau, kad šis nenoras pasireikšdavo tik su ta aplinka, kuri turėdavo mažai ką bendro su sportu, tačiau kitais atvejais mielai įsitraukdavau į diskusiją su žmonėmis, kuriems ši sritis būdavo pažįstama.

Savo gebėjimus turime demonstruoti tik tam tikroje vietoje ir tam tikru metu. Naudodamiesi savo turimais ar įgytais gebėjimais visur ir visada ar prieš tuos žmones, kurie neturi to, ką turime mes, tampame ne didesni, o tik menkesni. Tai tiesiog nevykęs bandymas sustiprinti ir taip savo menką ego, kuris minta aplinkos išreikštu susižavėjimu, pagyromis ar tiesioginiu jos sutriuškinimu, naudojantis tais ginklais, kurių ji neturi.

Restartas

2010 m. atvykau į Vokietiją dalyvauti Ironman triatlono varžybose. Po dviejų įtemptų treniruočių mėnesių Italijoje sau kėliau aukščiausius tikslus - praeiti atranką į Havajuose vykstantį Ironman distancijos pasaulio čempionatą.Visgi negalėjau numanyti, kad aplinkybės man bus nepalankios nuo pat varžybų pradžios. Vos tik davus varžybų startą 2500 dalyvių šoko į vandenį. Užvirė tikra mėsmalė. Gavau daugybę smūgių į įvairias kūno vietas, bet ir pats pasiunčiau į nokdauną turbūt ne vieną dalyvį. Kaip įmanydamas bandžiau ištrūkti iš šios mėsmalės ir kai ,rodės, kad jau pavyks atsiplėšti, pajutau stiprų smūgį į nugarą. Skausmas perėjo per visą kūną, o didžiausią nerimą kėlė nutirpusi koja. Visgi plaukiau toliau, o kai baigiau plaukimo rungtį ir išlipau iš vandens, supratau, kad negaliu sulenkti kojos. Bandžiau užsėsti ant dviračio, bet koja visiškai manęs neklausė. Prie manęs privažiavo medikų automobilis, tačiau pagalba buvo labai ribota, nes nebuvo aišku, kas iš tiesų nutiko su mano koja. Kol ant kojos laikiau ledą, žiūrėjau į pro šalį važiuojančius atletus. Negalėjau patikėti, kad visa tai vyksta būtent su manimi ir šią akimirką. Tiek daug vilčių buvo dėta į šias varžybas, o viskas susiklostė pagal visai kitą scenraijų, kurio net sapne nesapnavau. Po maždaug 40 min koja pradėjo lankstytis, o po dar 10 min galėjau bandyti sukti pedalus. Pradėjau svarstyti, ar man apskritai verta tęsti varžybas, būnant traumuotam ir suvokiant, kad šiandien visos mano viltys dužo į šipulius? Tačiau susipakuoti daiktus ir eiti į viešbutį tam, kad galutinai save užgraužčiau irgi nesinorėjo.Daugybė minčių sukosi mano galvoje ir jų gausoje neradau sprendimo. Visgi, nepaisant nepalankių aplinkybių, nusprendžiau braukti brūkšnį, pasistengiant atsiriboti nuo nesėkmės ir tęsti varžybas. Išvažiavau į trasą jau būdamas, bene, paskutinis ir stengiausi daryti tai, ką galiu geriausia toje akimirkoje. Po truputį nurimau ir netgi pradėjau mėgautis ta kova su savo sužalotu kūnu ir distancija.Tai buvo ilga diena, tačiau varžybų finišą pasiekiau, išvargęs, traumuotas, bet laimingas.

Kiekviena netikėta situacija mus neišvengiamai išmuša iš pastovios būsenos ar turimo plano ir tai įneša sumaištį į mūsų veiksmus ir mintis. Tačiau jei sugebame priimti gyvenimo netikėtumus kaip neišvengiamą gyvenimo plano dalį, tampa lengviau tai išgyventi ir pakilti naujam veiksmui. Negebėdami “restartuotis” mes būsime valdomi gyvenimo aplinkybių. Perkraudami savo protą turime palikti praeitį ir padaryti tai, ką galime geriausia toje akimirkoje, kurioje esame, o ne toje, kurioje planavome ar norėjome būti.

Žmogaus veidas krizės akimirkoje

Prieš varžybų startą man patikdavo stebėti dalyvių veidus, kuriuose nebūdavo sunku įskaityti vidinę žmogaus būseną. Vienų veidai būdavo įsitempę, o akys baimingai bėgiodavo po horizonto tolius. Tokių žmonių dirglumas atsispindėdavo ir jų veiksmuose, kuriuose būdavo daug padrikų judesių:nerimastingo vaikščiojimo ar tempimo pratimų imitavimo. Galiausiai įtampa būdavo išveikiama per žodinį kalbėjimą: keikiamas blogas oras, bloga sportinė forma ar nevykusios varžybų organizatorių klaidos. Kiti, priešingai, santūriai ir susitelkę laukdavo savojo starto. Jų judesiai būdavo tikslingi ir sąmoningi. Tokie žmonės jaučiamą įtampą mobilizuodavo į būsimą startą. Po finišo įtampa nuslūgdavo, išsiskyrę endorfinai suteikdavo pakylėtą būseną, o pradinis dirglumas užsimiršdavo, tarsi nieko ir nebūtų buvę,

Būnant komfortiškoje būsenoje ar įprastoje gyvenimo situacijoje yra pakankamai sudėtinga pamatyti tikrąjį žmogaus veidą. Tokiose situacijose spinduliuojama gera nuotaika ar pasitikėjimo savimi jausmas yra gana apgaulingas. Norint pamatyti tikrąjį žmogaus veidą, turime jį stebėti netikėtoje, nepatogioje ar įtampą keliančioje situacijoje. Tuomet žmogus atsiskleidžia visai kitomis spalvomis, jis tampa sutrikusiu, desperatiškai besigriebiančiu šiaudo, besistengiančiu išnešti sveiką kailį iš keblios situacijos. Arba priešingai – pažeistas, tačiau išlaikantis vidinę ramybę, pagarbą aplinkai ir ramiai pasitinkantis nepalankią gyvenimo situaciją. Sunkioje situacijoje tai, kas yra dirbtina, greitai pranyksta ir nebetenka galios, o tai, kas yra tikra – pasilieka ir atsiskleidžia.

Sureguliuoti taikiklį

Kai dar būdamas vaikas susižavėjau sportu, turėjau labai daug entuziazmo treniruotis, bet visai neturėjau nuovokos, kaip tą reikia daryti. Atrodydavo, kad kuo daugiau treniruosiuosi, tuo stipresnis būsiu, tačiau tokia logika dažnai privesdavo prie visiškai priešingo rezultato. Ignoruodamas kūno pojūčius ir aklai sekdamas savo ar trenerių planą, dažnai persitreniruodavau ir išsekindavau savo organizmą. Nors įdėdavau daug pastangų ir laiko, norimi rezultatai neateidavo. Bėgant metams pradėjau labiau kliautis savo organizmo siunčiamais signalais ir daryti labiau tikslingas treniruotes, kurios būtų orientuotis ne į kiekybę, bet į kokybę. Jei tik pajausdavau, kad kūnas siunčia pavojaus signalus, pakoreguodavau treniruočių planą ir krūvį sumažindavau. Ir priešingai – jei jausdavausi gerai, treniruočių apimtis padidindavau. Atradus savąjį balansą, pavykdavo pasiekti geriausius rezultatus. 

Nuotrauka paimta iš interneto

  

Kiekvienas geras snaiperis pasakytų, kad norint pataikyti į taikinį, visų pirma, turime sureguliuoti savo taikiklį. Mes galime padrikai paleisti šūvių laviną ir tikėtis, kad bent vienas iš jų pasieks tikslą. Arba galime iššauti vieną tikslingą šūvį. Geras snaiperis yra patyręs snaiperis, kuris nesiblaško, darydamas bereikalingus judesius, bet ramiai ir kryptingai taikosi į ten, kur jam reikia ir kaip reikia. Tik patyręs snaiperis gali pasikliauti savo jutimu ir vadovautis ne tik savo patirtimi, bet ir intuicija. Tam, kad taptume geru snaiperiu, prieš tai turime iššauti nemažai tuščių šovinių. Daugelis visą savo likusį gyvenimą ir šaudo tuščiais šoviniais, o kiti geba susireguliuoti savo taikiklį taip, kad išnaudodami mažiau laiko ir energijos, paleistų tikslingus šūvius.

Antrojo bandymo reikšmė

Stojant į savo pirmojo ultra triatlono startą, turėjau įžengti į zoną, kuri man buvo daug kuo nepažįstama. Iki tol žinojau, ką reiškia būti trasoje dvylika valandų, bet galėjau tik numanyti, ką turėsiu patirti, kai reikės varžytis su distancija dvidešimt keturias valandas ir ilgiau. Treniruočių periode daugiausiai dėmesio ir laiko skirdavau ištvermės savybių ugdymui bei optimalaus varžybų tempo paieškoms. Tačiau didžiausias iššūkis, su kuriuo man teko susidurti trasoje, buvo visai ne kilometrai ir ne ilgos varžybų valandos, bet skrandis, kuris, įveikus daugiau nei pusę distancijos, paprasčiausiai atsisakė funkcionuoti. Vargais ne galais, pasiekęs finišą, supratau, kad jei antrą kartą ryšiuosi bristi į tą pačią upę, turiu patobulėti šioje srityje tiek žinių, tiek eksperimentavimo su maistu atžvilgiu. Po šios patirties teko konsultuotis tiek su mitybos specialistais, tiek su savo kolegomis, kurie turėjo panašią ilgų nuotolių patirtį. Galiausiai, pavyko atrasti būdą, padedantį kuo ilgiau išsaugoti skrandžio funkcionavimą ilgoje distancijoje. Jau po metų dar kartą ryžausi įveikti ultra nuotolį, dalyvaudamas tose pačiose varžybose. Šįkart joms buvau kur kas geriau pasiruošęs ir nors teko susidurti su kitais nenumatytais sunkumais, tačiau skrandžio problemų pavyko išvengti.

 

 

Nuotrauka paimta iš Shutterstock.com

 

 

Pirmas nesėkmingas bandymas mums yra duotas ne tam, kad kartotume tuos pačius veiksmus, kurie praeityje mums atnešė nesėkmę, bet tam, kad galėtume panašią patirtį pasitikti jau kur kas labiau patobulėję. Kiekvienas nesėkmingas bandymas yra sėkmės dalis, nes tik per jį galime išmokti mums skirtas svarbias pamokas. Jei neatliekame savo namų darbų, net neverta pradėti to paties veiksmo, nes tai neatneš mums nieko naujo, tik tą patį nuviliantį rezultatą. Kaskart, kai mūsų veiksmai yra tie patys, rezultatas irgi yra panašus. Tik pakeitus savo nusistovėjusį veiksmą, galime tikėtis kitokios baigties.