Kelionė prasideda krante

Mano pasiruošimas ištvermės sporto sezonui prasidėdavo jam pasibaigus. Kai nebebūdavo varžybų ir viskas nurimdavo, būdavo pats tinkamiausias laikas susitelkti į silpnųjų pusių vystymą. Tuo metu gydydavausi traumas ir stiprindavau tas kūno dalis, kurioms tekdavo didžiausios apkrovos sezono metu. Šis pasiruošimas būdavo nukreiptas ne tik į fizinio kūno stiprinimą, bet ir į psichologinės pusiausvyros atstatymą bei sportinių tikslų išsigryninimą. Nuo šio etapo labai daug priklausydavo, kaip mano kūnas ir psichika atlaikys visą varžybų sezoną.

Norėdami išplauki į atvirą jūrą, laivą turime paruošti dar būdami krante: įtempti lynus, užlopyti bures, patikrinti denį ir laivo korpusą. Turime viską atidžiai apžiūrėti, apeidami kiekvieną jo centimetrą. Išplaukus į atvirą jūrą ir užklupus audrai mes nebeturėsime kada rūpintis silpnomis laivo vietomis. Tokiomis akimirkomis mes būname susitelkę į išlikimą ir vadovaujamės savo instinktais. Bet koks aplaidumas krante mums gali labai brangiai kainuoti atviroje jūroje. Pasiruošimas kelionei yra lygiai toks pat svarbus kaip pati kelionė.

Nuotrauka paimta iš Pinterest

Tylai turime subręsti

Ne visi jaučiamės komfortiškai būdami tyloje. Tyloje mes neišvengiamai susiduriame su savuoju "AŠ", kuris linkęs mums užduoti nepatogius egzistencinius klausimus apie mūsų pačių būtį. Į šiuos klausimus dažniausiai nėra paprasta rasti atsakymus, jie tampa kankinantys ir keliantys nerimastingą būseną. Dėl šios priežasties mes linkę išvengti šio kankinančio susitikimo ir tylą užpildome garsais arba būdami su kitais žmonėmis. Tokiu būdu bent trumpam atitoliname susitikimą su savimi. Kai kurie žmonės taip nugyvena visą savo likusį gyvenimą, taip niekada ir nesusitikę su savimi. Tačiau tai tik iliuzija - nugyventi gyvenimą taip niekada ir nepažinus savęs. Brandaus žmogaus požymis yra gebėjimas išbūti tyloje, kur neišvengiamai būname akistatoje su savimi.

Ilgų treniruočių metu tekdavo labai daug laiko praleisti su savo kūnu ir mintimis. Turėjau išmokti būti toje akimirkoje, kur esu. Pradžioje toks buvimas nebūdavo lengvas, todėl ieškodavau bendraminčių grupelės, su kuria galėčiau kartu treniruotis. Jei visgi likdavau vienas, mano neišvengiamu palydovu tapdavo ausinukas. Galiausiai, vis rečiau pasiimdavau ir jį, man patikdavo klausytis muzikos, skambančios mano galvoje.Tos mintys, kurios mane aplankydavo, buvo tarsi debesys iš lėto sklendžiantys danguje - jos atplaukdavo ir vėl nutoldavo. Jos būdavo sunkios arba lengvos, tamsios arba skaidrios - įvairaus atspalvio ir formos.Šioje meditacijoje dažnai gimdavo įvairūs sprendimai net ir kebliausiose situacijose. Jei jausdavau sumaištį savo mintyse, ar patekdavau į nerimo gniaužtus, žinodavau, kad turiu pabūti tylos meditacijoje ir pasileisti į laukus. Kai sugrįždavau, mintys nuskaidrėdavo, o tai, kas būdavo tamsu ir niūru - atsitraukdavo.

Nuotrauka paimta iš interneto

Suvokimas

Prieš siekdami savo tikslų, mes turime jį išgryninti kaip kristalas. Kuo aiškesnis bus mūsų tikslas mums patiems, tuo lengviau galėsime pasakyti „NE“ iš išorės ateinantiems balsams, siekiantiems mus nukreipti nuo mūsų pagrindinio kelio.
Suvokimo fazėje svarbu ne tik suformuluoti savo tikslą, bet ir nusistatyti tarpinius tikslus, nuo kurių atsispirdami mes kopsime į aukštesnę pakopą, nuvesiančią mus į pagrindinę viršūnę.
Mūsų siekiamas tikslas turi būti iššūkis mums patiems (kitaip mes jo negalėtume vadinti tikslu), bet jis taip pat turi būti ir realus tikslas, atitinkantis mūsų galimybes. Kaskart bandydami pasiekti utopinius tikslus, mes tik veltui švaistysime energiją ir formuosime savyje nepasitikėjimo savimi jausmą.
Suvokimo fazė yra ypatingai svarbi kelyje į tikslą, nes nuo jos priklauso, ar mūsų veiksmas bus tai, ko mums iš tiesų reikia.

Jutimo galia

Tikslai, visų pirma, pradeda formuotis jutimų lygmenyje, kuomet mes pajuntame pirminį poreikį  kažką keisti ar pasiekti savo gyvenime. Jausmas suformuoja sektiną kryptį. Jis atspindi ne tik mūsų norą/poreikį, bet ir parodo tai, kad mumyse kažkas yra neužbaigta. Šis neužbaigtumo jausmas dažniausiai siejasi su nerimo jausmu, kuris yra tarsi beprotiška energija, besiblaškanti mūsų viduje. Todėl ignoruodami savo jausmus, mes ignoruojame savo poreikius. Gimus jausmui, mes galime savyje formuoti suvokimą, padedantį nustatyti veiksmo kryptį.

Iššūkiai santykiuose

Norėdami treniruoti savo kūną, mes sukuriame jam dirbtiną būtinybę, atlikdami tam tikrus fizinių pastangų reikalaujančius pratimus. Mes priverčiame save „išlipti“ iš savo įprastos situacijos ir savo noru „pasitalpiname“ į tokias sąlygas, kurios mums sukelia fizinį diskomfortą ar net kančią. Tačiau mes tai darome, suvokdami, kad tai yra sąlyga, fizinio kūno pajėgumo tobulinimui. Kitaip tariant, mes tame matome prasmę, o ten, kur matome prasmę, nebelieka kančios.

Santykiuose, kaip ir fizinio kūno tobulinime, mes galime įžvelgti panašumų. Jei mus supa tik sąmoningi ir geranoriški žmonės, mes priprantame prie to ir nustojame tobulėti. Sutikę nemalonius, irzlius ar riboto suvokimo žmones, pasijaučiame išmušti iš vėžių. Tada mes patys tampame mažiau sąmoningai ir pasiduodame pirminėms kylančioms emocijoms. Tokiose situacijose mes galime koneveikti sutiktus žmones arba priimti kaip dovaną savo asmenybės tobulinimui bei nepasiduoti užvaldomiems pykčio ar neapykantos jausmams. 

Paskirtas laikas

Tinkamas laikas neateina savaime. Norėdami užsiimti tam tikra praktika, praleisti laiką su žmogumi ar siekti užsibrėžto tikslo, tam turime paskirti laiką. Žinoma, visada galime tikėtis, kad tam atsiras laiko ‚vėliau“. Tačiau turime prisiminti, kad „vėliau“ susideda didžiąją dalimi iš dabarties, kurioje ir galime pradėti veikti. Nuolatos nukeldami savo tikslus ir norus ateičiai, galime niekada daugiau prie jų ir neprisiliesti.

Įprastas takas

Bėgant visada tuo pačiu taku, ilgainiui viskas tampa įprasta ir pažįstama – tai, kas seniau patraukdavo mūsų dėmesį, vėliau niekuo nebestebina. Gražūs gamtos peizažai, kuriuos pastebėdavo mūsų akis, ar čiulbantys paukščiai, kuriuos išgirsdavo mūsų ausis, galiausiai tampa kasdieniniu vaizdu ar garsu, visiškai neatkreipiančiu mūsų dėmesio. Būtent tada atsiranda poreikis ieškoti kitų takų, kurie galėtų pakeisti mūsų įprastą kasdienybę. Kurį laiką tai padeda, mes vėl gebame grožėtis tuo, kas yra aplinkui, tačiau ilgainiui ir tai įgrįsta. Mums vėl reikia kažko naujo.

Tačiau jei savo sąmoningumo žvilgsnį nukreiptume į tą patį taką, kuriuo kaskart bėgame, pastebėtume daugybė detalių, į kurias anksčiau net neatkreipdavom dėmesio – gražiai pasvirusį medį, kyšantį akmenį, lauko gėles ar drugelį. Mes visada galime atrasti kažką naujo tame kelyje, kuriame esame, tereikia atsitraukti nuo praeities patirčių formuojamo suvokimo ir pasitelkus sąmoningumo žvilgsnį pamatyti viską naujai. Nėra absoliutaus pažinimo, yra tik ribotas matymas dėl kurio mes nematome viso, kas mus supa.