Sureguliuoti taikiklį

Kai dar būdamas vaikas susižavėjau sportu, turėjau labai daug entuziazmo treniruotis, bet visai neturėjau nuovokos, kaip tą reikia daryti. Atrodydavo, kad kuo daugiau treniruosiuosi, tuo stipresnis būsiu, tačiau tokia logika dažnai privesdavo prie visiškai priešingo rezultato. Ignoruodamas kūno pojūčius ir aklai sekdamas savo ar trenerių planą, dažnai persitreniruodavau ir išsekindavau savo organizmą. Nors įdėdavau daug pastangų ir laiko, norimi rezultatai neateidavo. Bėgant metams pradėjau labiau kliautis savo organizmo siunčiamais signalais ir daryti labiau tikslingas treniruotes, kurios būtų orientuotis ne į kiekybę, bet į kokybę. Jei tik pajausdavau, kad kūnas siunčia pavojaus signalus, pakoreguodavau treniruočių planą ir krūvį sumažindavau. Ir priešingai – jei jausdavausi gerai, treniruočių apimtis padidindavau. Atradus savąjį balansą, pavykdavo pasiekti geriausius rezultatus. 

Nuotrauka paimta iš interneto

  

Kiekvienas geras snaiperis pasakytų, kad norint pataikyti į taikinį, visų pirma, turime sureguliuoti savo taikiklį. Mes galime padrikai paleisti šūvių laviną ir tikėtis, kad bent vienas iš jų pasieks tikslą. Arba galime iššauti vieną tikslingą šūvį. Geras snaiperis yra patyręs snaiperis, kuris nesiblaško, darydamas bereikalingus judesius, bet ramiai ir kryptingai taikosi į ten, kur jam reikia ir kaip reikia. Tik patyręs snaiperis gali pasikliauti savo jutimu ir vadovautis ne tik savo patirtimi, bet ir intuicija. Tam, kad taptume geru snaiperiu, prieš tai turime iššauti nemažai tuščių šovinių. Daugelis visą savo likusį gyvenimą ir šaudo tuščiais šoviniais, o kiti geba susireguliuoti savo taikiklį taip, kad išnaudodami mažiau laiko ir energijos, paleistų tikslingus šūvius.

Antrojo bandymo reikšmė

Stojant į savo pirmojo ultra triatlono startą, turėjau įžengti į zoną, kuri man buvo daug kuo nepažįstama. Iki tol žinojau, ką reiškia būti trasoje dvylika valandų, bet galėjau tik numanyti, ką turėsiu patirti, kai reikės varžytis su distancija dvidešimt keturias valandas ir ilgiau. Treniruočių periode daugiausiai dėmesio ir laiko skirdavau ištvermės savybių ugdymui bei optimalaus varžybų tempo paieškoms. Tačiau didžiausias iššūkis, su kuriuo man teko susidurti trasoje, buvo visai ne kilometrai ir ne ilgos varžybų valandos, bet skrandis, kuris, įveikus daugiau nei pusę distancijos, paprasčiausiai atsisakė funkcionuoti. Vargais ne galais, pasiekęs finišą, supratau, kad jei antrą kartą ryšiuosi bristi į tą pačią upę, turiu patobulėti šioje srityje tiek žinių, tiek eksperimentavimo su maistu atžvilgiu. Po šios patirties teko konsultuotis tiek su mitybos specialistais, tiek su savo kolegomis, kurie turėjo panašią ilgų nuotolių patirtį. Galiausiai, pavyko atrasti būdą, padedantį kuo ilgiau išsaugoti skrandžio funkcionavimą ilgoje distancijoje. Jau po metų dar kartą ryžausi įveikti ultra nuotolį, dalyvaudamas tose pačiose varžybose. Šįkart joms buvau kur kas geriau pasiruošęs ir nors teko susidurti su kitais nenumatytais sunkumais, tačiau skrandžio problemų pavyko išvengti.

 

 

Nuotrauka paimta iš Shutterstock.com

 

 

Pirmas nesėkmingas bandymas mums yra duotas ne tam, kad kartotume tuos pačius veiksmus, kurie praeityje mums atnešė nesėkmę, bet tam, kad galėtume panašią patirtį pasitikti jau kur kas labiau patobulėję. Kiekvienas nesėkmingas bandymas yra sėkmės dalis, nes tik per jį galime išmokti mums skirtas svarbias pamokas. Jei neatliekame savo namų darbų, net neverta pradėti to paties veiksmo, nes tai neatneš mums nieko naujo, tik tą patį nuviliantį rezultatą. Kaskart, kai mūsų veiksmai yra tie patys, rezultatas irgi yra panašus. Tik pakeitus savo nusistovėjusį veiksmą, galime tikėtis kitokios baigties.