Prisijaukinti baimę

Kaskart, kai aplankydavo mintis apie naują sporto iššūkį, pajusdavau per kūną pereinantį virpulį ir baimę. Tai būdavo ženklas, kad tikslas mane veda į nežinomą arba menkai pažintą zoną. Pirmasis impulsas, visa tai pajutus, būdavo - atsitraukti. Tačiau pasėta mintis neatsitraukdavo, o vis labiau augdavo. Vis dažniau pagaudavau save galvojant vėl ir vėl apie naują iššūkį. Kaskart atsitraukus ir vėl bandant prisijaukinti naują mintį, pastebėdavau, kad prie jos priartėdavau vis labiau. Galiausiai pradėdavau dėti pirmuosius žingsnius tikslo link. Iš pradžių tai būdavo nedrąsus bandymai, žinomi tik man, kaip treniruočių plano sudarymas ar bandymas padaryti pirmąsias ilgesnes treniruotes. Vėlesniame pasiruošimo etape apie savo planus pasidalindavau su aplinka ir tada jau nebebūdavo kur trauktis, nes jausdavau atsakomybę už paleistą žodį, belikdavo toliau tęsti tai, ką pradėjau. Kai jau pereidavau į pasiruošimo fazę, baimė sumažėdavo, nes kiekvienas nuplauktas, nuvažiuotas ar nubėgtas kilometras mane vis labiau stiprindavo, suteikdavo tikėjimo, kad galiu pabandyti susidoroti su dar vienu sau mestu iššūkiu.

Kai peržengiame mums saugios erdvės duris ir žengiame į nepažintą teritoriją, natūralu, kad mus aplanko baimės jausmas. Pirminis instinktas, pajutus baimę, yra bėgti ir atsitraukti. Tačiau kuo labiau stengiamės išvengti baimės, tuo labiau ji mus persekioja, jai patinka jausti mūsų silpnumą ar pastangas pabėgti nuo jos. Ji šoka triumfo šokį, matydama mus tūnant savo oloje ir nedrįstant žengti nė žingsnio. išdrįsdami pažvelgti baimei į akis ir dar daugiau – žengdami link jos, mes priversime baimę trauktis. Taip nutinka todėl, kad baimė dažniausiai niekada negyvena dabartyje, ji veikiau gyvena mūsų mintyse, o ten gyvena ir mūsų praeitis, ir mūsų ateitis. Todėl baimę galima prisijaukinti tik per patyrimą, kuris vyksta čia ir dabar, o ne per atstumą, siekiant jos išvengti.

Identiteto paieškos

Mano vaikystė prabėgo Panevėžyje, kuris tuo metu garsėjo savo nusikaltimais ir gaujų sėjama baime miesto gatvėse. Nors mano tėtis buvo tas žmogus, kuris kovojo su nusikalstamu pasauliu, tačiau išėjęs į gatvę susidurdavau su kitu pasauliu, kuriame statusas buvo įgyjamas žiaurumu, daromais nusikaltimais ir buvimu „prie chebros“. Man, kaip besivystančiai asmenybei, neturinčiam susiformavusių vertybių, atrodydavo „kieta“ būti visa to dalimi. Visgi turiu dėkoti likimui ir laiku į mano gyvenimą atėjusiems žmonėms, kurie nukreipė mane nuo šio iškreipto pasaulio. Kai būdamas trylikos metų patekau į pirmąsias triatlono treniruotes, pamačiau, kad egzistuoja ir kitas pasaulis. Nors ten taip pat buvo įvairaus plauko žmonių, tačiau būtent ten sutikau žmones, kurie savo veiksmais deklaravo visiškai priešingas vertybes. Tai buvo žmonės, kurie sąžiningai dirbo savus darbus, augino vaikus, o laisvalaikį leisdavo sportuodami. Supratau, kad „kietu“ galima būti ne tik darant nusikaltimus, bet ir esant sąžiningu žmogumi, lavinant savo kūną, būnant geru tėvu ar draugu. Vėliau, kai pradėjau studijuoti, teko aplankyti ne mažai įkalinimo įstaigų, kuriose pamačiau dalį tų veidų, kuriuos kadaise matydavau miesto gatvėse. Tai buvo pasmerkti ir vilties netekę žmonės, kurių gyvenimai buvo sudužę į šipulius ir pasmerkti ilgiems metams už grotų. Būdamas ten pirmą kartą susimąsčiau, kokia yra trapi riba tarp klaidos, galinčios kainuoti gyvenimą, ir to gyvenimo, kuriame buvau aš – laisvas ir nevaržomas.

Neturint susiformavusio identiteto, mes sekame autoritetų pavyzdžiu, visuomenės ir tėvų diktuojamomis vertybėmis. Norime šlietis prie grupės, nes neturint savosios savasties atrodo klaiku likti vienam, nežinant, kuo esame ir kur einame. Kai, galiausiai, užčiuopiame savąją „šerdį“, atsiranda daugiau tvirtumo ir tikėjimo tuo, ką darome. Mes pradedame priimti save ir mūsų asmenybėje susiformuoja vidinis „filtras“, kuris padeda atskirti tai, kas ateina iš aplinkos ir pasilikti tik tai, kas sutampa su mūsų požiūriu ir vertybėmis. Tokiu žmogumi tampa sunkiau manipuliuoti ar stengtis įbrukti tai, kas yra ne jo.

Mikrodalelė Visatos sistemoje

Kartais dienos eigoje atrasti valandą ar daugiau laiko sportui būdavo nelengva, atrodydavo, kad per tą valandą praleisiu dalį gyvenimo, kurį normalūs žmonės praleidžia dirbdami. Su nerimu padėdavau telefoną į sportinį krepšį ir pasinerdavau į baseino vandenį, tarsi palikdamas gyvenimą kitoje dimensijoje. Kai grįždavau į rūbinę ir vėl paimdavau telefoną į rankas, nustebdavau, nes per tą valandą mano gyvenime nenutikdavo nieko tokio, kas negalėtų palaukti. Niekas manęs mirtinai nepasigesdavo! Gyvenimas toliau tekėdavo įprasta vaga ir be manęs.Po truputį pradėjau jaukintis mintį, kad aš nesu gyvenimui toks jau reikšmingas, kokį bandau save pateikti, susikurdamas daugybę kasdienybės pareigų. Tai būdavo tik susikurta iliuzija, kurios įrankiu pats ir tapau.Todėl toliau tarnauti šiai iliuzijai, pradėjo atrodyti kvaila. Pradėjau suprasti, kad gyvenimas lygiai taip pat gali funkcionuoti ir be manęs, jei trumpam nuo jo atsitrauksiu. Tereikia sąmoningo sustojimo sau pačiam, kuriame neturi būti kaltės jausmo, nes viskas ir toliau tekės įprasta vaga.

123rf iliustr.

Mūsų gyvenimas tėra mikrodalelė visos visatos sistemoje. Tai, kas mums atrodo reikšminga,  ėra laikina, t.y. tai, kas neišvengiamai ištirpsta amžinybės jūroje. Todėl susikoncentruoti išskirtinai tik į pareigas ir rūpesčius, reiškia gyventi mums ne mielą gyvenimą, naiviai tikintis, kad tai, ką darome, yra labai reikšminga, o gal net nepakeičiama. Tačiau mes visada turime pasirinkimą: arba tarnauti gyvenimui, arba pasitarnauti sau ir išnaudoti tą patį gyvenimą, kad galėtume įgyvendinti savo troškimus ir norus, kurie galbūt irgi žus laiko amžinybėje, bet bent jau būsime nugyvenę mums prasmingą gyvenimą.

"Noriu" gimsta iš "reikia"

Daugiausia valios pastangų prisiversti sportuoti prireikdavo vasarą, kuomet šiltasis metų laikas kartu atnešdavo ir daugiau pagundų. Tuomet iš tiesų suprasdavau, kaip noriu praleisti laiką prie jūros, sėdėti terasoje su knyga ar tiesiog neskubant su šeima pradėti rytą ir skaniai papusryčiauti. Bet labai dažnai visa tai tekdavo paaukoti, nes ruošiantis varžyboms paprasčiausiai kitoms veikloms nebelikdavo laiko arba jo likdavo labai mažai. Įdomiausia, kad visus šiuos dalykus pradėdavau vertinti būtent tada, kai juos prarasdavau. Neretai netgi susidarydavau sąrašą veiklų, kurias norėčiau nuveikti, kai tam atsiras daugiau laiko. Ir iš tiesų, su pasimėgavimu jų imdavausi, kai tam atsirasdavo galimybė. Nesu tikras, ar būčiau gebėjęs šiuos norus savyje atpažinti, jei nebūtų buvę disciplinos ir dirbtinos būtinybės, kurią pats ir susikurdavau. 

Titian "Sizifas"

Sąmoningas savo poreikių apribojimas gali padėti išsigryninti tikruosius norus, kurie neretai paskęsta pasirinkimų jūroje. Jei nebūtų “reikia”, veikiausiai, būtų sunku suprasti kokie iš tiesų yra mūsų tikrieji norai, atsirastų tikimybė pakliūti į nesibaigiantį ir užburiantį troškimų patenkinimo ratą, kuris suteikia tik vienadienį džiaugsmą. Kai save patalpiname į disciplinuotas aplinkybes, kurios būtinos tam, kad pasiektume tikslą, mes greitai pajausime, ką iš tiesų prarandame ir ko nesugebėjome vertinti, kai visa tai turėjome.

Kartais geriau sustoti

Bet kokios varžybos ar užsibrėžta treniruotė man būdavo tarsi mūšis prieš save. Sustoti – vadinasi, pralaimėti. Tokia būdavo mano filosofija. Net kai kūnas atsisakydavo judėti, priversdavau jį stumtis į priekį. Net kai dėl didelio nuovargio prarasdavau blaivią sąmonę, kūnas vis tiek nesustodavo ir pasikliaudamas refleksais toliau atlikdavo judesį. Man atrodydavo, kad jeigu sustosiu, įvyks kažkas neatitaisomai siaubinga. Bijodavau, kad jei sustosiu, būsiu paženklintas ateities pralaimėjimams. Tačiau žvelgiant iš dabarties taško, tam tikros varžybose būtų buvę geriau sustoti nei žūtbūt stengtis pasiekti finišą.

Tarkim, bėgdamas savo pirmąjį maratoną Rygoje visiškai dehidratavau ir nuo 35 km nieko nebeatsimenu. Sąmonė atsijungė, o kūnas judėjo toliau. Buvau tarsi kitoje dimensijoje. Kirtau finišo liniją ir bėgau toliau, kol, galiausiai, pribėgęs draugas mane sustabdė ir „pažadino“. Tik tada sugrįžau į realybę. Pamenu ir kitas varžybas. Tai buvo mano antrasis dvigubas ultra triatlonas. Tada nulipęs nuo dviračio po 360 km, supratau, kad negaliu ne tik bėgti, bet ir eiti. Buvau tarsi ne savame kūne. Tačiau kažkokiu mistiniu būdu sugebėjau nubėgti dar du maratonus. Kiekvienas metras, kurį turėjau įveikti, man buvo tikra kančia. Maniau, kad ši agonija niekada nesibaigs. O ji galėjo baigtis, jei būčiau paprasčiausiai sustojęs. Dažniausiai tokie „prievartos aktai“ prieš save man turėdavo ilgalaikių pasekmių: kūnui prireikdavo ilgiau atsigauti, o protas tapdavo įbaugintas. 

 

huffpost.com nuotrauka

Laiku pasitraukti iš tam tikros situacijos nebūtinai reiškia pasiduoti silpnumo akimirkai. Kartais tai reiškia gebėjimą laiku pajausti save ir nebetraumuoti tiek savo fizinio kūno, tiek psichikos. Tai yra būdas pasirūpinti savimi ne tik tam, kad save pasaugotume, bet kai kuriais atvejais ir tam, kad kitą kartą į panašią situaciją gebėtume grįžti kur kas labiau sustiprėję ir pasimokę iš praeities klaidų.

Slapta kertelė

Dar vaikystėje pamėgau sportą, bet dėl patirties ir žinių trūkumo bei trenerių netinkamai paskirstyto krūvio nualinau savo organizmą. Pradėjo trikti organų veikla, todėl medikai patarė padaryti pertrauką nuo sporto. Tai kėlė daugiau nerimo mano tėvams nei man pačiam, nes aš pats gerai nesupratau kas su manimi vyksta. Slinko mėnesiai ir negalėdamas sportuoti jaučiausi taip, tarsi iš manęs būtų išplėšta labai svarbi gyvenimo dalis. Po kiek laiko fiziškai jaučiausi atsistatęs ir medicininiai tyrimai tą patvirtino, tačiau tėvai laikėsi medikų rekomendacijų ir neleido pradėti sportuoti anksčiau nei  nustatytas terminas. Tačiau man atrodė kitaip ir sugalvojau slaptą planą. Kai baigdavosi pamokos, stengdavausi kuo greičiau grįžti į namus, kad suspėčiau pabėgioti, atsiprausti ir persirengti iki sugrįžtant mamai iš darbo. Jai grįžus, kaip niekur nieko ruošdavau pamokas. Mama nieko neįtarė. Tai buvo mano slaptas pasaulis. Vėliau tą slaptą pasaulį susikurdavau jau įžengęs ir į suaugusiųjų pasaulį, kuomet radęs laisvą akimirką ištrūkdavau paplaukioti ar pabėgioti bei vėl grįždavau į darbo kabinetą. Niekas to nežinodavo, tik aš. Šis mano paties susikurtas pasaulis man suteikdavo keisto jaudulio ir vėliau aplankantį ramybės pojūtį, kurį norėdavosi sergėti nuo pašalinių. 

Shutterstock nuotr.

Kiekvienas žmogus gali susikurti slaptą vidinę kertelę, kurioje galėtų pasislėpti nuo aplinkinių ir būti tuo, kuo iš tikrųjų yra. Nesvarbu, kas tai bebūtų: saulės palydėjimas, kavos puodelis senamiestyje, įrašas dienoraštyje ar laiko leidimas su mylimu žmogumi. Jei tai yra vieta, kurioje galima jaustis saugiam, kaip kad būnant jaukiame kampelyje prie židinio, vadinasi, tai yra vieta, kurioje turime būti. Nėra nieko nuodėmingo turėti šią vidinę paslaptį. Galbūt priešingai, ši “vieta” yra pernelyg sakrali ir šventa, kad ja norėtųsi dalintis su aplinkiniais.

Būti aukštai, būnant žemai

Kartą mano bičiulis papasakojo istoriją, kuri jam nutiko Havajuose, po Ironman distancijos pasaulio čempionato. Tąkart jis buvo oro uoste ir grįžinėjo atgal į savo namus - Italiją. Buvo praėjusios vos dvi dienos po alinančių varžybų finišo. Prie jo priėjo žmogus, atkreipęs dėmesį į ant jo rankos esančią apyrankę su varžybų simbolika bei užkalbino. Nepažįstamasis, neslėpdamas susižavėjimo, domėjosi apie šias varžybas ir teiravosi kaip jam jose sekėsi. Mano draugui tai buvo malonu, nes kažkas atkreipė į jį dėmesį ir galėjo pasidalinti savo patyrimais ir patirtimi su nepažįstamuoju. Kai, galiausiai, jiedu atsisveikino, prie mano bičiulio priartėjo jo kelionės draugai, kurie visą tą laiką stovėjo nuošalyje ir stebėjo šį pokalbį. Jie pasiteiravo, ar jis atpažino tą žmogų, su kuriuo ką tik kalbėjosi?

Mano bičiulis, atėjęs į triatloną iš dviračių sporto, dar buvo pakankamai naujokas triatlono pasaulyje, todėl jis nežinojo, kas buvo šis nepažįstamasis. Draugai jam pasakė, kad jis ką tik bendravo su žmogumi legenda - Dave Scott, šešiskart pasaulio Ironman čempionu. Šis susitikimas jam paliko didelį įspūdį ne todėl, kad jis neatpažino šio žmogaus, bet todėl, kad Dave’as nė žodeliu neužsiminė, kas jis toks. Pašnekovas tiesiog nuoširdžiai žavėjosi mano draugo valia ir gebėjimais taip, tarsi būtų žmogus, kuriam tai būtų tolima ir nepasiekiama.

Daug pasiekusį žmogų atpažinsime ne iš jo kalbų, o darbų. Toks žmogus veikiau tyliai sėdės salės kampe nei sieks prasibrauti į visiems matomą vietą. Stipriam žmogui nebėra poreikio įrodinėti savo stiprybės, kaip kad dideliam šuniui nebereikia daug ir garsiai loti, kad atkreiptų į save dėmesį. Jis žino savo vertę ir jam nebereikia papildomo pasitvirtinimo, bandant į save atkreipti aplinkos dėmesį.