Daug kelių vedančių į vieną viršūnę

Kiekvienoje kelionėje galima pasirinkti, kuriuo keliu eiti. Į tą patį tikslą veda daugybė kelių. 
Keliaujant jau pramintais keliais yra neabejotinai lengviau, nereikia pernelyg galvoti, tereikia sekti ženklus ir nuorodas. Mes žinome, kad čia jau kažkas buvo, o tai suteikia saugumo ir vilties, kad galbūt ir mes pasieksime tai, ko trokštame.
Keliaujant nežinomais keliais mes turime brautis pro proskynas, skindamiesi sau kelią, vadovaudamiesi tik nuojauta ir patyrimu. Čia nėra jokio saugumo ar žinojimo, kad eidami šia kryptimi mes tikrai pasieksime savo tikslą. Kartais tenka apsigręžti ir pakeisti kryptį. Čia nuolat esi priverstas galvoti, bandyti, klysti, klupti ir vėl keltis. 
Tačiau jei kas manęs paklaustų, kuriuo keliu norėčiau eiti, neabejotinai atsakyčiau – antruoju. Kodėl? Todėl, kad tik žengiant šiuo keliu galima labiau pažinti save ir aplinką, o tas atradimo jausmas yra su niekuo nepalyginamas. Nuolatos remdamiesi kitų patirtimi, mes nejučia prarandame save, prarandame atradimo džiaugsmą. Keliauti jau atrastais keliais nėra blogai, tačiau svarbu, kad juos „perfiltruotume“ per save, savo patirtis ir tik įsitikinus, kad tai yra tai, kuo mes norime būti ir kur link norime eiti, pasukti šiuo keliu.

Viskas yra pokytis

Turbūt nėra tokios veiklos, kurioje būnant bent kartkartėmis nekiltų abejonė ar nusivylimas tuo, ką darai. Sportas man visada būdavo tai, kas teikdavo didžiulę prasmę: man patikdavo rytais pasinerti į vėsų baseino vandenį, užsėdus ant dviračio gainioti vėją laukuose ar įsispyrus į sportinius batelius pasileisti žinomais ir nežinomais takais. Tačiau kartais ateidavo rytas, kai nesinorėdavo lipti iš šiltos lovos, o ilgos valandos, praleistos ant dviračio, atrodydavo beprasmės.
Atėjus tokioms akimirkoms ant savęs pykdavau, manydamas, kad jeigu dabar pasiduosiu, tai galbūt daugiau niekada nebesugrįšiu prie savo mėgiamų veiklų, o man tai buvo tolygu pralaimėjimui prieš patį save. 
Ilgainiui pastebėdavau, kad tereikia tik išlaukti, neprievartauti savęs, galų gale pakeisti aplinką, veiklas. Tačiau, kad ir kokios man jos būdavo smagios ar kitokios, visgi praėjus kuriam laikui vėl pasiilgdavau savo įprastų veiklų. Įveikti kilometrai, nutrintos pūslės ar prakaito skonis vėl įgaudavo prasmę. Po truputį pradėjau priimti, kad tie „sustojimo“ laikotarpiai yra natūralus dėsnis, nes nieko nėra pastovaus ir tik per pokytį galima išsigryninti ir atrasti naujas prasmes.
Nėra tokios ugnies, kuri pati savaime degtų amžinai. Ugnis dega tol, kol joje yra žarijų. Kad ir kokia būtų kaitri ugnies liepsna, ji netruks užgęsti, nekurstoma. Taip yra ir su bet kokia veikla ar santykiu, mes galime į tai pasinerti su didžiule energija, bet ilgainiui tai pradeda nykti, jei tame buvime, kuriame būname, mes nebematome prasmės. Neretai tą prasmę reikia atrasti naujai, ji nebegimsta savaime, kaip kad būdavo pačioje pradžioje. Tai nėra blogai, taip tiesiog yra. 

Kelionės pradžia

Esu žmogus, kuriam nuolat būdavo įdomi žmogaus būties prasmė. Taip jau susiklostė, jog triatlono sportas man ir tapo ta prasme, kurioje būdamas atradau ir atrandu daugelį dalykų. Ilgo nuotolio triatlono varžybos man yra mūšis, kuriam ruošiuosi ištisus mėnesius. Triatlonas man tapo vieta, kurioje pasiekiu savo gelmes, tai vieta, kuri man leidžia pažinti save, leidžia būti žemai. Praleidžiant ilgas valandas, plaukiant, minant dviratį ar bėgant susikaupia daug minčių, kai kurias jas pasilikdavau sau, kai kurias išliedavau ant popieriaus. Tačiau paskutiniu metu vis labiau "kirbėjo" mintis tuo pasidalinti. Galbūt mano kelionėje atrasti dalykai jums taip pat bus artimi, o gal visiškai priešingai - jūs nenorėsite su tuo sutikti. Tad dalindamasis tuo, ką čia rašysiu, kviesčiau jus diskutuoti, dalintis, padėti sau, man ir kitiems suprasti ir galbūt naujai atrasti šios nesibaigiančios, bet tokios įstabios kelionės atradimais.