Organiškoje prigimtyje slypinti ramybė

Dažnai aplinka manęs klausdavo, kodėl vietoje gyvenimiško komforto, sąmoningai sau susikuriu diskomfortą? “Kam tau to reikia?”,- tai būdavo klausimas, kurį girdėdavau nepaprastai dažnai ir niekada nebūdavo paprasta į jį rasti tinkamą atsakymą. Kokiems galams mieliau išbėgdavau lyjant lietui ar siaučiant pūgai nei kad sėdėčiau prie židinio tamsiais rudens vakarais? Kodėl tą trumpą lietuvišką vasarą praleisdavau ne atostogaudamas, o ruošdamasis dar vienoms varžyboms? Kam man visas šis mazohizmas?

Kodėl niekaip nesuaugu ir netampu „normaliu“ žmogumi? Juk tai man neatneša jokio finansinio gerbūvio, priešingai – kelionės į varžybas, visas sportinis inventorius tik dar labiau patuština piniginę. Tai suryja begales laiko, kurį galbūt galėčiau skirti „normalioms“ veikloms ir šeimai. Tokios ir panašios mintys pradėdavo suktis galvoje, kai sustodavau ir susimąstydavau. Visgi patiriamas fizinis diskomfortas man visada siedavosi su emociniu ir fiziniu lengvumu. Tokios vidinės ramybės, kurią patirdavau po ilgų treniruočių ar varžybų, veikiausiai, nepatirdavau jokiose kitose gyvenimo aplinkybėse. Net ir tada, kai patirdavau fizines perkrovas, jos būdavo laikinos, organiškos ir natūralios. Tuo metu jausdavau kiekvieną savo kūno dalelę, o protas sustodavo ir nurimdavo. Tai netrukdavo ilgai, kartais tai išsilaikydavo keletą dienų, kartais tik keletą valandų, bet tokį vienį tarp sąmonės ir kūno būdavo tikrai verta patirti. Išorinis komfortas man neužtikrindavo vidinės ramybės. Ją galėdavau pajusti tik per laikiną to komforto atsižadėjimą ir susikurtą iššūkį, kuris mane nuvesdavo į vidinį komfortą.

Nuotr. iš interneto

Šio laikmečio žmogus gyvena nuolatos kurdamas komfortiškas ir greičiau gyventi leidžiančias sąlygas, tačiau už tai jis sumokėjo savąją kainą, neleisdamas savo kūnui funkcionuoti pagal pirminę savo prigimtį, t.y. judėti, būti gamtoje ir turėti glaudesnį ryšį su savo kūnu. Šis ėjimas prieš gamtą verčia žmogų patirti varginančius psichosomatinius simptomus, o prote pasisėja nerimą keliančios mintys. Sąmoningas apgaulingo komforto atsižadėjimas ir laiko paskyrimas fizinei praktikai leidžia pabūti su savo protu ir kūnu bei veda prie tikrosios prigimties. Kitu atveju, galima amžinai laukti nušvitimo ar išsvajotos ramybės, bet taip niekada to ir nesulaukti.

Ne minios balsai

Iki šiol prisimenu keletą varžybų, kuomet energijos likučiai buvo visiškai išnaudoti ir kūnas atsisakydavo judėti. Įdomu, kad tokiose akimirkose neveikia padrąsinami žodžiai, tokie kaip: „pagalvok kiek jau įveikei“, „varyk!”, o dar komiškiau skamba - „aplenk!”. Tuo metu norisi, kad kančia baigtųsi čia ir dabar, nes ji būna nepakeliama. Tokie žodžiai netgi pradeda erzinti, atrodytų, kad tyla būtų žymiai iškalbingesnė nei bereikšmiai šūksniai. Tačiau net ir tokioje būsenoje ausys pagauna, o smegenys užfiksuoja tokius žodžius, kuriuos taria pavieniai balsai:„netikėk, kad negali“, „mes vis tiek su tavim, kad ir kas nutiktų“, o kartą kažkieno ištarti žodžiai mano akis pritvindė ašarų - „Laurynai, ačiū tau.“ Kažkas dėkojo man?! Už ką? Mano kūnas buvo suvargęs ir sukrypęs ir nieko, kas iš pažiūros, galėtų kelti susižavėjimą, toje akimirkoje nebuvo. Sunku buvo rasti atsakymus, kodėl žmonės dėkojo, bet galbūt per tai, kas vyko trasoje, jie išgirdo ir savyje skambančią muziką. Galbūt..Noriu tuo tikėti. Dažniausiai, žodžiai, smingantys į širdį, sklisdavo iš žmonių, kurie nestovėdavo minioje, jie stebėdavo tai, kas vykdavo trasoje, šiek tiek nuošalyje nuo minios.

Buvimas minioje suteikia saugumo ir bendrystės pojūtį, būdami joje nepastebimai susiniveliuojame su grupe, tampame jos dalimi, o ji tampa mūsų dalimi. Ilgainiui minios efektas pradeda veikti mūsų asmenybės savastį, mums sunku suvokti, kur prasideda ir baigiasi mūsų asmenybės ribos. Mes atliekame tam tikrus veiksmus ir tariame tam tikrus žodžius net nesusimąstydami, ar tai yra mūsų veiksmai ir žodžiai. Norint išeiti iš minios prireikia nemažai drąsos, ilgainiui mes tampame vieniši stebėtojai to, kas vyksta aplinkui. Ši atskirtis atitolina mus nuo grupės, bet priartina prie savęs. Tuo metu tampa paprasčiau užčiuopti savąją šerdį ir išlikti autentiškesniems tiek su savimi, tiek su aplinka.

Prisijaukinti baimę

Kaskart, kai aplankydavo mintis apie naują sporto iššūkį, pajusdavau per kūną pereinantį virpulį ir baimę. Tai būdavo ženklas, kad tikslas mane veda į nežinomą arba menkai pažintą zoną. Pirmasis impulsas, visa tai pajutus, būdavo - atsitraukti. Tačiau pasėta mintis neatsitraukdavo, o vis labiau augdavo. Vis dažniau pagaudavau save galvojant vėl ir vėl apie naują iššūkį. Kaskart atsitraukus ir vėl bandant prisijaukinti naują mintį, pastebėdavau, kad prie jos priartėdavau vis labiau. Galiausiai pradėdavau dėti pirmuosius žingsnius tikslo link. Iš pradžių tai būdavo nedrąsus bandymai, žinomi tik man, kaip treniruočių plano sudarymas ar bandymas padaryti pirmąsias ilgesnes treniruotes. Vėlesniame pasiruošimo etape apie savo planus pasidalindavau su aplinka ir tada jau nebebūdavo kur trauktis, nes jausdavau atsakomybę už paleistą žodį, belikdavo toliau tęsti tai, ką pradėjau. Kai jau pereidavau į pasiruošimo fazę, baimė sumažėdavo, nes kiekvienas nuplauktas, nuvažiuotas ar nubėgtas kilometras mane vis labiau stiprindavo, suteikdavo tikėjimo, kad galiu pabandyti susidoroti su dar vienu sau mestu iššūkiu.

Kai peržengiame mums saugios erdvės duris ir žengiame į nepažintą teritoriją, natūralu, kad mus aplanko baimės jausmas. Pirminis instinktas, pajutus baimę, yra bėgti ir atsitraukti. Tačiau kuo labiau stengiamės išvengti baimės, tuo labiau ji mus persekioja, jai patinka jausti mūsų silpnumą ar pastangas pabėgti nuo jos. Ji šoka triumfo šokį, matydama mus tūnant savo oloje ir nedrįstant žengti nė žingsnio. išdrįsdami pažvelgti baimei į akis ir dar daugiau – žengdami link jos, mes priversime baimę trauktis. Taip nutinka todėl, kad baimė dažniausiai niekada negyvena dabartyje, ji veikiau gyvena mūsų mintyse, o ten gyvena ir mūsų praeitis, ir mūsų ateitis. Todėl baimę galima prisijaukinti tik per patyrimą, kuris vyksta čia ir dabar, o ne per atstumą, siekiant jos išvengti.

Identiteto paieškos

Mano vaikystė prabėgo Panevėžyje, kuris tuo metu garsėjo savo nusikaltimais ir gaujų sėjama baime miesto gatvėse. Nors mano tėtis buvo tas žmogus, kuris kovojo su nusikalstamu pasauliu, tačiau išėjęs į gatvę susidurdavau su kitu pasauliu, kuriame statusas buvo įgyjamas žiaurumu, daromais nusikaltimais ir buvimu „prie chebros“. Man, kaip besivystančiai asmenybei, neturinčiam susiformavusių vertybių, atrodydavo „kieta“ būti visa to dalimi. Visgi turiu dėkoti likimui ir laiku į mano gyvenimą atėjusiems žmonėms, kurie nukreipė mane nuo šio iškreipto pasaulio. Kai būdamas trylikos metų patekau į pirmąsias triatlono treniruotes, pamačiau, kad egzistuoja ir kitas pasaulis. Nors ten taip pat buvo įvairaus plauko žmonių, tačiau būtent ten sutikau žmones, kurie savo veiksmais deklaravo visiškai priešingas vertybes. Tai buvo žmonės, kurie sąžiningai dirbo savus darbus, augino vaikus, o laisvalaikį leisdavo sportuodami. Supratau, kad „kietu“ galima būti ne tik darant nusikaltimus, bet ir esant sąžiningu žmogumi, lavinant savo kūną, būnant geru tėvu ar draugu. Vėliau, kai pradėjau studijuoti, teko aplankyti ne mažai įkalinimo įstaigų, kuriose pamačiau dalį tų veidų, kuriuos kadaise matydavau miesto gatvėse. Tai buvo pasmerkti ir vilties netekę žmonės, kurių gyvenimai buvo sudužę į šipulius ir pasmerkti ilgiems metams už grotų. Būdamas ten pirmą kartą susimąsčiau, kokia yra trapi riba tarp klaidos, galinčios kainuoti gyvenimą, ir to gyvenimo, kuriame buvau aš – laisvas ir nevaržomas.

Neturint susiformavusio identiteto, mes sekame autoritetų pavyzdžiu, visuomenės ir tėvų diktuojamomis vertybėmis. Norime šlietis prie grupės, nes neturint savosios savasties atrodo klaiku likti vienam, nežinant, kuo esame ir kur einame. Kai, galiausiai, užčiuopiame savąją „šerdį“, atsiranda daugiau tvirtumo ir tikėjimo tuo, ką darome. Mes pradedame priimti save ir mūsų asmenybėje susiformuoja vidinis „filtras“, kuris padeda atskirti tai, kas ateina iš aplinkos ir pasilikti tik tai, kas sutampa su mūsų požiūriu ir vertybėmis. Tokiu žmogumi tampa sunkiau manipuliuoti ar stengtis įbrukti tai, kas yra ne jo.

Mikrodalelė Visatos sistemoje

Kartais dienos eigoje atrasti valandą ar daugiau laiko sportui būdavo nelengva, atrodydavo, kad per tą valandą praleisiu dalį gyvenimo, kurį normalūs žmonės praleidžia dirbdami. Su nerimu padėdavau telefoną į sportinį krepšį ir pasinerdavau į baseino vandenį, tarsi palikdamas gyvenimą kitoje dimensijoje. Kai grįždavau į rūbinę ir vėl paimdavau telefoną į rankas, nustebdavau, nes per tą valandą mano gyvenime nenutikdavo nieko tokio, kas negalėtų palaukti. Niekas manęs mirtinai nepasigesdavo! Gyvenimas toliau tekėdavo įprasta vaga ir be manęs.Po truputį pradėjau jaukintis mintį, kad aš nesu gyvenimui toks jau reikšmingas, kokį bandau save pateikti, susikurdamas daugybę kasdienybės pareigų. Tai būdavo tik susikurta iliuzija, kurios įrankiu pats ir tapau.Todėl toliau tarnauti šiai iliuzijai, pradėjo atrodyti kvaila. Pradėjau suprasti, kad gyvenimas lygiai taip pat gali funkcionuoti ir be manęs, jei trumpam nuo jo atsitrauksiu. Tereikia sąmoningo sustojimo sau pačiam, kuriame neturi būti kaltės jausmo, nes viskas ir toliau tekės įprasta vaga.

123rf iliustr.

Mūsų gyvenimas tėra mikrodalelė visos visatos sistemoje. Tai, kas mums atrodo reikšminga,  ėra laikina, t.y. tai, kas neišvengiamai ištirpsta amžinybės jūroje. Todėl susikoncentruoti išskirtinai tik į pareigas ir rūpesčius, reiškia gyventi mums ne mielą gyvenimą, naiviai tikintis, kad tai, ką darome, yra labai reikšminga, o gal net nepakeičiama. Tačiau mes visada turime pasirinkimą: arba tarnauti gyvenimui, arba pasitarnauti sau ir išnaudoti tą patį gyvenimą, kad galėtume įgyvendinti savo troškimus ir norus, kurie galbūt irgi žus laiko amžinybėje, bet bent jau būsime nugyvenę mums prasmingą gyvenimą.

"Noriu" gimsta iš "reikia"

Daugiausia valios pastangų prisiversti sportuoti prireikdavo vasarą, kuomet šiltasis metų laikas kartu atnešdavo ir daugiau pagundų. Tuomet iš tiesų suprasdavau, kaip noriu praleisti laiką prie jūros, sėdėti terasoje su knyga ar tiesiog neskubant su šeima pradėti rytą ir skaniai papusryčiauti. Bet labai dažnai visa tai tekdavo paaukoti, nes ruošiantis varžyboms paprasčiausiai kitoms veikloms nebelikdavo laiko arba jo likdavo labai mažai. Įdomiausia, kad visus šiuos dalykus pradėdavau vertinti būtent tada, kai juos prarasdavau. Neretai netgi susidarydavau sąrašą veiklų, kurias norėčiau nuveikti, kai tam atsiras daugiau laiko. Ir iš tiesų, su pasimėgavimu jų imdavausi, kai tam atsirasdavo galimybė. Nesu tikras, ar būčiau gebėjęs šiuos norus savyje atpažinti, jei nebūtų buvę disciplinos ir dirbtinos būtinybės, kurią pats ir susikurdavau. 

Titian "Sizifas"

Sąmoningas savo poreikių apribojimas gali padėti išsigryninti tikruosius norus, kurie neretai paskęsta pasirinkimų jūroje. Jei nebūtų “reikia”, veikiausiai, būtų sunku suprasti kokie iš tiesų yra mūsų tikrieji norai, atsirastų tikimybė pakliūti į nesibaigiantį ir užburiantį troškimų patenkinimo ratą, kuris suteikia tik vienadienį džiaugsmą. Kai save patalpiname į disciplinuotas aplinkybes, kurios būtinos tam, kad pasiektume tikslą, mes greitai pajausime, ką iš tiesų prarandame ir ko nesugebėjome vertinti, kai visa tai turėjome.

Kartais geriau sustoti

Bet kokios varžybos ar užsibrėžta treniruotė man būdavo tarsi mūšis prieš save. Sustoti – vadinasi, pralaimėti. Tokia būdavo mano filosofija. Net kai kūnas atsisakydavo judėti, priversdavau jį stumtis į priekį. Net kai dėl didelio nuovargio prarasdavau blaivią sąmonę, kūnas vis tiek nesustodavo ir pasikliaudamas refleksais toliau atlikdavo judesį. Man atrodydavo, kad jeigu sustosiu, įvyks kažkas neatitaisomai siaubinga. Bijodavau, kad jei sustosiu, būsiu paženklintas ateities pralaimėjimams. Tačiau žvelgiant iš dabarties taško, tam tikros varžybose būtų buvę geriau sustoti nei žūtbūt stengtis pasiekti finišą.

Tarkim, bėgdamas savo pirmąjį maratoną Rygoje visiškai dehidratavau ir nuo 35 km nieko nebeatsimenu. Sąmonė atsijungė, o kūnas judėjo toliau. Buvau tarsi kitoje dimensijoje. Kirtau finišo liniją ir bėgau toliau, kol, galiausiai, pribėgęs draugas mane sustabdė ir „pažadino“. Tik tada sugrįžau į realybę. Pamenu ir kitas varžybas. Tai buvo mano antrasis dvigubas ultra triatlonas. Tada nulipęs nuo dviračio po 360 km, supratau, kad negaliu ne tik bėgti, bet ir eiti. Buvau tarsi ne savame kūne. Tačiau kažkokiu mistiniu būdu sugebėjau nubėgti dar du maratonus. Kiekvienas metras, kurį turėjau įveikti, man buvo tikra kančia. Maniau, kad ši agonija niekada nesibaigs. O ji galėjo baigtis, jei būčiau paprasčiausiai sustojęs. Dažniausiai tokie „prievartos aktai“ prieš save man turėdavo ilgalaikių pasekmių: kūnui prireikdavo ilgiau atsigauti, o protas tapdavo įbaugintas. 

 

huffpost.com nuotrauka

Laiku pasitraukti iš tam tikros situacijos nebūtinai reiškia pasiduoti silpnumo akimirkai. Kartais tai reiškia gebėjimą laiku pajausti save ir nebetraumuoti tiek savo fizinio kūno, tiek psichikos. Tai yra būdas pasirūpinti savimi ne tik tam, kad save pasaugotume, bet kai kuriais atvejais ir tam, kad kitą kartą į panašią situaciją gebėtume grįžti kur kas labiau sustiprėję ir pasimokę iš praeities klaidų.