Iššūkiai santykiuose

Norėdami treniruoti savo kūną, mes sukuriame jam dirbtiną būtinybę, atlikdami tam tikrus fizinių pastangų reikalaujančius pratimus. Mes priverčiame save „išlipti“ iš savo įprastos situacijos ir savo noru „pasitalpiname“ į tokias sąlygas, kurios mums sukelia fizinį diskomfortą ar net kančią. Tačiau mes tai darome, suvokdami, kad tai yra sąlyga, fizinio kūno pajėgumo tobulinimui. Kitaip tariant, mes tame matome prasmę, o ten, kur matome prasmę, nebelieka kančios.

Santykiuose, kaip ir fizinio kūno tobulinime, mes galime įžvelgti panašumų. Jei mus supa tik sąmoningi ir geranoriški žmonės, mes priprantame prie to ir nustojame tobulėti. Sutikę nemalonius, irzlius ar riboto suvokimo žmones, pasijaučiame išmušti iš vėžių. Tada mes patys tampame mažiau sąmoningai ir pasiduodame pirminėms kylančioms emocijoms. Tokiose situacijose mes galime koneveikti sutiktus žmones arba priimti kaip dovaną savo asmenybės tobulinimui bei nepasiduoti užvaldomiems pykčio ar neapykantos jausmams. 

Paskirtas laikas

Tinkamas laikas neateina savaime. Norėdami užsiimti tam tikra praktika, praleisti laiką su žmogumi ar siekti užsibrėžto tikslo, tam turime paskirti laiką. Žinoma, visada galime tikėtis, kad tam atsiras laiko ‚vėliau“. Tačiau turime prisiminti, kad „vėliau“ susideda didžiąją dalimi iš dabarties, kurioje ir galime pradėti veikti. Nuolatos nukeldami savo tikslus ir norus ateičiai, galime niekada daugiau prie jų ir neprisiliesti.

Įprastas takas

Bėgant visada tuo pačiu taku, ilgainiui viskas tampa įprasta ir pažįstama – tai, kas seniau patraukdavo mūsų dėmesį, vėliau niekuo nebestebina. Gražūs gamtos peizažai, kuriuos pastebėdavo mūsų akis, ar čiulbantys paukščiai, kuriuos išgirsdavo mūsų ausis, galiausiai tampa kasdieniniu vaizdu ar garsu, visiškai neatkreipiančiu mūsų dėmesio. Būtent tada atsiranda poreikis ieškoti kitų takų, kurie galėtų pakeisti mūsų įprastą kasdienybę. Kurį laiką tai padeda, mes vėl gebame grožėtis tuo, kas yra aplinkui, tačiau ilgainiui ir tai įgrįsta. Mums vėl reikia kažko naujo.

Tačiau jei savo sąmoningumo žvilgsnį nukreiptume į tą patį taką, kuriuo kaskart bėgame, pastebėtume daugybė detalių, į kurias anksčiau net neatkreipdavom dėmesio – gražiai pasvirusį medį, kyšantį akmenį, lauko gėles ar drugelį. Mes visada galime atrasti kažką naujo tame kelyje, kuriame esame, tereikia atsitraukti nuo praeities patirčių formuojamo suvokimo ir pasitelkus sąmoningumo žvilgsnį pamatyti viską naujai. Nėra absoliutaus pažinimo, yra tik ribotas matymas dėl kurio mes nematome viso, kas mus supa. 

Mūšis

Varžybos yra tarsi mūšis. Ruošiantis mūšiui kariai tobulina ginklo valdymą, ištvermės ir jėgos savybes. Pratybų metu kariams yra sukuriamos panašios sąlygos, kurias jie patiria mūšio lauke. Tačiau, kad ir kiek būtų tobulinama kario technika, jis niekada nežinos, kas jo iš tiesų laukia mūšio lauke. 

Visgi net ir tokiose aplinkybėse labiau patyręs karys turi daugiau galimybių išlikti nei mažesnę patirtį turintis bendražygis. Mūšio lauke viskas vyksta greitai, karys turi reaguoti žaibiškai ir priimti toje akimirkoje teisingiausią sprendimą, o teisingiausi sprendimai ateina iš žmogaus patyrimo bazės.

Artėjant mūšiui nebėra prasmės dar ir dar kartą kartoti išmoktą kario techniką, tai gali įnešti tik papildomo sąmyšio ir bereikalingo nuovargio. Paskutiniai akordai prieš mūšį negali atstoti viso nuveikto darbo iki tol. Geriau akcentuotis į tokį buvimą, kuris leistų sukoncentruoti sąmonę į dabarties akimirką. Mūsų sąmonė turi būti skaidri prieš prasidedant mūšiui, tada kūnas ir protas bus išvien, ir būtent tai mums padidins galimybę išlikti.