Mūšis

Varžybos yra tarsi mūšis. Ruošiantis mūšiui kariai tobulina ginklo valdymą, ištvermės ir jėgos savybes. Pratybų metu kariams yra sukuriamos panašios sąlygos, kurias jie patiria mūšio lauke. Tačiau, kad ir kiek būtų tobulinama kario technika, jis niekada nežinos, kas jo iš tiesų laukia mūšio lauke. 

Visgi net ir tokiose aplinkybėse labiau patyręs karys turi daugiau galimybių išlikti nei mažesnę patirtį turintis bendražygis. Mūšio lauke viskas vyksta greitai, karys turi reaguoti žaibiškai ir priimti toje akimirkoje teisingiausią sprendimą, o teisingiausi sprendimai ateina iš žmogaus patyrimo bazės.

Artėjant mūšiui nebėra prasmės dar ir dar kartą kartoti išmoktą kario techniką, tai gali įnešti tik papildomo sąmyšio ir bereikalingo nuovargio. Paskutiniai akordai prieš mūšį negali atstoti viso nuveikto darbo iki tol. Geriau akcentuotis į tokį buvimą, kuris leistų sukoncentruoti sąmonę į dabarties akimirką. Mūsų sąmonė turi būti skaidri prieš prasidedant mūšiui, tada kūnas ir protas bus išvien, ir būtent tai mums padidins galimybę išlikti.

Veikti pagal esamas galimybes

Mūsų protas yra linkęs mus lygnti su mus supačia aplinka bei su mūsų įsivaizduojamu „AŠ“, kuriuo mes norėtume tapti ateityje. Tai skatina veikti bei siekti tapti panašiu į savo paties norimą matyti paveikslą.

Tačiau siekdami savo tikslų mes kartais pasirenkame tokius veiksmus, kurie neatitinka mūsų realių galimybių. Keldami kartelę aukščiau nei iš tiesų ją galime peršokti, mes nuolat susidursime su pralaimėjimu, o tai sumenkins pasitikėjimą mūsų pačių jėgomis. Tada reikia atrasti vidinių resursų vėl atsistoti, išsigydyti žaizdas ir žengti toliau. Tačiau kaskart krentant, ilgainiui atsitiesti darosi vis sunkiau.

Todėl svarbu kaskart atsižvelgti į savo esamas galimybes ir siekti adekvačių tikslų. Pajutę pasitenkinimą įveikta „kartele“, ilgainiui pajausime, kad galime siekti didesnių, tačiau jau esamas galimybes atitinkančių tikslų.

Būnant vienam, nesijausti vienišam

Ilgas valandas trunkančios treniruotės neišvengiamai sustabdydavo protą, kurį nuolat bomborduodavo mintys, ateinančios iš praeities ir nukeliančios į ateitį. Turėjau išmokti tiesiog būti, neskubinant nieko ir paliekant viską ten ir tada bei susitelkiant į čia ir dabar: juntamą prakaito skonį, sunkumą, nusėdusį į raumenis, jaučiamą nuovargį ar pakylėtą būseną, skriejant žaliais laukais. Po truputį pradėjau atrasti vienatvės grožį. Treniruotės man tapo vieta, kur galėdavau pabūti su savimi, savoje „šventovėje“ ir net fiziškai atitolti nuo kasdienybės. Tai man tapdavo savotiška terapija, savęs išsigryninimo vieta. Būdamas vienas aš nebesijausdavau vienišas.

Daugelis mūsų tylą stengiasi užpildyti garsais, vienatvę – žmonėmis, o buvimą – veiklomis. Pasilikimas su savimi suveda mus į akistatą su mūsų pačių vaiduokliais, kurie begėdiškai primena apie praeityje padarytas klaidas, dabarties beprasmybę ar nerimą keliančią ateitį. Įvairiais įmanomais būdais bėgame nuo savęs, kad tik nepasiliktume vieni su savo mintimis. Tačiau, kas nutiktų, jei sugebėtume išbūti šioje akistatoje? Galbūt tai būtų nelengvas patyrimas pačioje pradžioje, bet ilgainiui mūsų būties vaiduokliai pradėtų trauktis, apšvietus juos žinojimo šviesa. O tada patirtume, kad vienatvė nebūtinai turi būti bauginanti, tačiau ji gali būti palaimingai užpildanti mus ramybe ir vidiniu susidėliojimu.