Mažiau pasirinkimo galimybių

Kažkada pamačiau tokius marškinėlius su užrašu: “Plaukti, važiuoti dviračiu, bėgti, valgyti, miegoti. Pakartoti”. Tai puikiai atspindėjo tą gyvenimo etapą, kuriame gyvenau daugelį metų. Treniruojantis 3-6 valandas per dieną niekam kitam paprasčiausiai nelikdavo laiko. Kartais toks atsiribojimas ir savidisciplina sukeldavo apmąstymų, ar tikrai renkuosi tinkamą kelią. Tai, kas kitiems būdavo įprasta, man - ne visada priimtina. Prieš bet kokią naują veiklą ar susitikimą su žmogumi, rimtai apsvarstydavau - ar man to reikia? "Ar tai nebus brangaus laiko švaistymas, kurį galėčiau skirti poilsiui ar laiko praleidimui su išties brangiais žmonėmis?”, - tokie ir panašūs klausimai imdavo suktis mano galvoje. Kai baigdavosi varžybų sezonas ir atleisdavau vadžias bei leisdavau sau daugiau, labai greitai pastebėdavau, kad mano protas praranda ramybę ir aiškumą. Daugybėje pasirinkimo galimybių įsivyraudavo sumaištis, o pojūčiuose apsigyvendavo jo Didenybė Nerimas. Ilgainiui, pradėdavau ilgėtis struktūruotos ir aiškios rutinos, kurioje būtų mažiau pasirinkimo galimybių veiklose ir sprendimuose. Todėl kai vėl grįždavau į įprastą dienos ritmą, mano protas išsilaisvindavo nuo daugybės bereikalingų minčių, o kūnas tiksliai žinodavo, ką turi daryti. Tai būdavo laisvė.

Nuotrauka paimta iš interneto

Dabartiniame laikmetyje mums bandoma įpiršti, kad daugiau pasirinkimo galimybių turėtų suteikti daugiau laisvės. Tačiau ši laisvė gali būti apgaulinga, joje paprasta pasiklysti. Toli gražu ne kiekvienas žmogus žino, ką norėtų daryti su savo laisve ir kaip joje būti. Paradoksalu, tačiau kartais didžiausia laisvė - neturėti daug pasirinkimo variantų. Kai turime aiškius prioritetus ir dienos ritmą, mūsų protas nurimsta, nes nebėra prasmės blaškytis tarp daugybės pasirinkimo variantų. Apribojus priimamų sprendimų skaičių, atsiranda galimybė susikoncentruoti tik į mums svarbiausius gyvenimo pasirinkimus ir skirti jiems kokybišką laiką. Tam, kad tai nutiktų, yra reikalinga savidisciplina, galinti nukreipti mūsų kelią tiesesne linkme, be galimybės nuklysti į šunkelius.

Tobulas netobulumas

Varžybose viską galima suplanuoti iki smulkmenų - tempą, mitybos planą, idealiai paruošti techniką ir varžyboms skirtą aprangą, bet vis tiek nutiks tai, kas nuo mūsų nepriklauso. Prisimenu vieną išvyką į Čekiją, kur su draugu dalyvavome pusės Ironman triatlono nuotolyje (1,9-90-21 km). Į varžybų miestelį atvykom vėlai, pavargę ir išalkę. Visos kelionės metu mitome tik sausu daviniu ir atvykus į vietą tikėjomės gauti skanaus ir maistingo maisto, kuris buvo būtinas prieš rytojaus startą. Tačiau atvykome vėlai, visos kavinės ir restoranai jau nebedirbo. Kuo ilgiau ieškojome tinkamos vietos pavalgyti, tuo labiau slinko laikas, kuris buvo toks svarbus poilsiui. Pradėjome erzintis. Galiausiai, netekę vilties grįžome į viešbutį, kur mums geriausia, ką galėjo pasiūlyti, tai buvo šaldytos picos. Nebuvo kito pasirinkimo: arba valgyti tai, kas yra, arba nueiti miegoti gurgiančiais pilvais. Pirmoji blogybė atrodė geresnė. Kol paniurusiais veidais laukėme valgio, kažkas manyje “persijungė”. Tas kažkas buvo - priėmimas. Priėmiau tą netobulą situaciją su pašildyta pica. Ir tuo metu - įtampa manyje atslūgo, pradėjome netgi juokauti ir dalintis kelionės įspūdžiais. Gal todėl, kai ryte nuėjęs pusryčiauti ir pamatęs, kad viešbutis siūlo tik du patiekalus: rūkytas dešreles ir virtus kiaušinius (kas nėra pats tinkamiausias maistas prieš daug ištvermės reikalaujančias varžybas), visiškai dėl to nebesierzinau. Beje, pačiose varžybose irgi ne viskas vyko sklandžiai, bet finišą pasiekiau. Jei gerai pamenu, finišavau per 4 val 42 min, įskaitant ir 5 min baudą, kurią man skyrė teisėjas už, neva, pažeistas taisykles. Bet apie tai jau kita istorija.

Cutipol nuotr.

Tobulybė tėra tik iliuzija, kurios neįmanoma pasiekti. Bandydami siekti perfekcionistinio scenarijaus, mes tampame pasmerkti pralaimėjimui, nes vis tiek bus kažkas, kas yra netobula. Tai lyg kova su Don Kichoto vėjo malūnais - išeikvojanti labai daug bereikalingų jėgų ir vis tiek neduodanti norimo rezultato. Netobulumo moko pati gamta, kurios formos ir spalvos yra labai kontrastingos, bet būdama netobula, ji vis tiek yra nuostabi. Kai priimame netobulą būtį ir sumažiname savo lūkesčius, tada nebėra būtina, kad viskas aplinkui būtų tobula. Tik tada galime atleisti gniaužtus ir tapti gyvenimo tėkmės dalimi, o paprasti laimę nešantys dalykai tampa paprastai akivaizdūs.

Nesipriešinti skausmui

Reikia pripažinti, kad sportuodamas sąmoningai pasirinkdavau ne tik tam tikrą malonumą, bet ir tam tikrą skausmą bei fizinį diskomfortą. Varžybų metu, siekiant rezultato, organizmo apkrovos padidėja iki maksimumo, kuo ilgesnė distancija, tuo laikas, kurį praleisdavau skausme, taip pat pailgėdavo. Nors šį skausmą pasirinkdavau pats, tačiau norėdamas jį ištverti, turėdavau dvi galimybės: pasitraukti arba išbūti. Pasitraukti būtų lengviausia, bet norint išbūti, reikėdavo rasti tam būdų. Kažkuri asmenybės dalis, primenanti biblinį žaltį, tuo metu šaukdavo: “Kokiems galams taip save kankini?! Sustok ir tavo kančios bus baigtos!”. Tačiau žinodavau, kad pasidavus šiems gundymams, tai būtų tolygu paminti savo valią. Kai pradėdavau priimti, kad šis skausmas yra neatsiejama proceso dalis, tapdavo lengviau, vidinis minčių dialogas nurimdavo, nes suprasdavau, kad tai yra sąmoningas mano pasirinkimas būti ten, kur esu. Niekas manęs neversdavo to daryti, tik aš pats. Tada tai tapdavo tik skausmu, bet ne kančia.

Gyvenime mes ne visada galime sąmoningai atsisakyti skausmą sukeliančių situacijų. Netektys, ligos, skyrybų skausmas ar finansiniai sunkumai - tai tik maža dalis gyvenimo kelyje pasitaikančių sudėtingų situacijų. Kartais yra naudingiau pabūti su skausmu nei jam priešintis. Kai pradedame priimti tai, kas neišvengiama ir nesistengiame tam priešintis - tai tampa labiau pakeliama. Skausmas, kaip ir bet kokia kita gyvenimo situacija ar pojūtis, yra laikinas. Jis praeis, o bandant jam priešintis, mes tik dar labiau jį padidiname ir tai tampa mūsų kančia. Susitaikymas su tuo, kas nuo mūsų nepriklauso, nėra pralaimėjimas. Tai tiesiog yra mūsų būsenos palengvinimas skausmo akimirkoje.

Organiškoje prigimtyje slypinti ramybė

Dažnai aplinka manęs klausdavo, kodėl vietoje gyvenimiško komforto, sąmoningai sau susikuriu diskomfortą? “Kam tau to reikia?”,- tai būdavo klausimas, kurį girdėdavau nepaprastai dažnai ir niekada nebūdavo paprasta į jį rasti tinkamą atsakymą. Kokiems galams mieliau išbėgdavau lyjant lietui ar siaučiant pūgai nei kad sėdėčiau prie židinio tamsiais rudens vakarais? Kodėl tą trumpą lietuvišką vasarą praleisdavau ne atostogaudamas, o ruošdamasis dar vienoms varžyboms? Kam man visas šis mazohizmas?

Kodėl niekaip nesuaugu ir netampu „normaliu“ žmogumi? Juk tai man neatneša jokio finansinio gerbūvio, priešingai – kelionės į varžybas, visas sportinis inventorius tik dar labiau patuština piniginę. Tai suryja begales laiko, kurį galbūt galėčiau skirti „normalioms“ veikloms ir šeimai. Tokios ir panašios mintys pradėdavo suktis galvoje, kai sustodavau ir susimąstydavau. Visgi patiriamas fizinis diskomfortas man visada siedavosi su emociniu ir fiziniu lengvumu. Tokios vidinės ramybės, kurią patirdavau po ilgų treniruočių ar varžybų, veikiausiai, nepatirdavau jokiose kitose gyvenimo aplinkybėse. Net ir tada, kai patirdavau fizines perkrovas, jos būdavo laikinos, organiškos ir natūralios. Tuo metu jausdavau kiekvieną savo kūno dalelę, o protas sustodavo ir nurimdavo. Tai netrukdavo ilgai, kartais tai išsilaikydavo keletą dienų, kartais tik keletą valandų, bet tokį vienį tarp sąmonės ir kūno būdavo tikrai verta patirti. Išorinis komfortas man neužtikrindavo vidinės ramybės. Ją galėdavau pajusti tik per laikiną to komforto atsižadėjimą ir susikurtą iššūkį, kuris mane nuvesdavo į vidinį komfortą.

Nuotr. iš interneto

Šio laikmečio žmogus gyvena nuolatos kurdamas komfortiškas ir greičiau gyventi leidžiančias sąlygas, tačiau už tai jis sumokėjo savąją kainą, neleisdamas savo kūnui funkcionuoti pagal pirminę savo prigimtį, t.y. judėti, būti gamtoje ir turėti glaudesnį ryšį su savo kūnu. Šis ėjimas prieš gamtą verčia žmogų patirti varginančius psichosomatinius simptomus, o prote pasisėja nerimą keliančios mintys. Sąmoningas apgaulingo komforto atsižadėjimas ir laiko paskyrimas fizinei praktikai leidžia pabūti su savo protu ir kūnu bei veda prie tikrosios prigimties. Kitu atveju, galima amžinai laukti nušvitimo ar išsvajotos ramybės, bet taip niekada to ir nesulaukti.

Ne minios balsai

Iki šiol prisimenu keletą varžybų, kuomet energijos likučiai buvo visiškai išnaudoti ir kūnas atsisakydavo judėti. Įdomu, kad tokiose akimirkose neveikia padrąsinami žodžiai, tokie kaip: „pagalvok kiek jau įveikei“, „varyk!”, o dar komiškiau skamba - „aplenk!”. Tuo metu norisi, kad kančia baigtųsi čia ir dabar, nes ji būna nepakeliama. Tokie žodžiai netgi pradeda erzinti, atrodytų, kad tyla būtų žymiai iškalbingesnė nei bereikšmiai šūksniai. Tačiau net ir tokioje būsenoje ausys pagauna, o smegenys užfiksuoja tokius žodžius, kuriuos taria pavieniai balsai:„netikėk, kad negali“, „mes vis tiek su tavim, kad ir kas nutiktų“, o kartą kažkieno ištarti žodžiai mano akis pritvindė ašarų - „Laurynai, ačiū tau.“ Kažkas dėkojo man?! Už ką? Mano kūnas buvo suvargęs ir sukrypęs ir nieko, kas iš pažiūros, galėtų kelti susižavėjimą, toje akimirkoje nebuvo. Sunku buvo rasti atsakymus, kodėl žmonės dėkojo, bet galbūt per tai, kas vyko trasoje, jie išgirdo ir savyje skambančią muziką. Galbūt..Noriu tuo tikėti. Dažniausiai, žodžiai, smingantys į širdį, sklisdavo iš žmonių, kurie nestovėdavo minioje, jie stebėdavo tai, kas vykdavo trasoje, šiek tiek nuošalyje nuo minios.

Buvimas minioje suteikia saugumo ir bendrystės pojūtį, būdami joje nepastebimai susiniveliuojame su grupe, tampame jos dalimi, o ji tampa mūsų dalimi. Ilgainiui minios efektas pradeda veikti mūsų asmenybės savastį, mums sunku suvokti, kur prasideda ir baigiasi mūsų asmenybės ribos. Mes atliekame tam tikrus veiksmus ir tariame tam tikrus žodžius net nesusimąstydami, ar tai yra mūsų veiksmai ir žodžiai. Norint išeiti iš minios prireikia nemažai drąsos, ilgainiui mes tampame vieniši stebėtojai to, kas vyksta aplinkui. Ši atskirtis atitolina mus nuo grupės, bet priartina prie savęs. Tuo metu tampa paprasčiau užčiuopti savąją šerdį ir išlikti autentiškesniems tiek su savimi, tiek su aplinka.

Prisijaukinti baimę

Kaskart, kai aplankydavo mintis apie naują sporto iššūkį, pajusdavau per kūną pereinantį virpulį ir baimę. Tai būdavo ženklas, kad tikslas mane veda į nežinomą arba menkai pažintą zoną. Pirmasis impulsas, visa tai pajutus, būdavo - atsitraukti. Tačiau pasėta mintis neatsitraukdavo, o vis labiau augdavo. Vis dažniau pagaudavau save galvojant vėl ir vėl apie naują iššūkį. Kaskart atsitraukus ir vėl bandant prisijaukinti naują mintį, pastebėdavau, kad prie jos priartėdavau vis labiau. Galiausiai pradėdavau dėti pirmuosius žingsnius tikslo link. Iš pradžių tai būdavo nedrąsus bandymai, žinomi tik man, kaip treniruočių plano sudarymas ar bandymas padaryti pirmąsias ilgesnes treniruotes. Vėlesniame pasiruošimo etape apie savo planus pasidalindavau su aplinka ir tada jau nebebūdavo kur trauktis, nes jausdavau atsakomybę už paleistą žodį, belikdavo toliau tęsti tai, ką pradėjau. Kai jau pereidavau į pasiruošimo fazę, baimė sumažėdavo, nes kiekvienas nuplauktas, nuvažiuotas ar nubėgtas kilometras mane vis labiau stiprindavo, suteikdavo tikėjimo, kad galiu pabandyti susidoroti su dar vienu sau mestu iššūkiu.

Kai peržengiame mums saugios erdvės duris ir žengiame į nepažintą teritoriją, natūralu, kad mus aplanko baimės jausmas. Pirminis instinktas, pajutus baimę, yra bėgti ir atsitraukti. Tačiau kuo labiau stengiamės išvengti baimės, tuo labiau ji mus persekioja, jai patinka jausti mūsų silpnumą ar pastangas pabėgti nuo jos. Ji šoka triumfo šokį, matydama mus tūnant savo oloje ir nedrįstant žengti nė žingsnio. išdrįsdami pažvelgti baimei į akis ir dar daugiau – žengdami link jos, mes priversime baimę trauktis. Taip nutinka todėl, kad baimė dažniausiai niekada negyvena dabartyje, ji veikiau gyvena mūsų mintyse, o ten gyvena ir mūsų praeitis, ir mūsų ateitis. Todėl baimę galima prisijaukinti tik per patyrimą, kuris vyksta čia ir dabar, o ne per atstumą, siekiant jos išvengti.

Identiteto paieškos

Mano vaikystė prabėgo Panevėžyje, kuris tuo metu garsėjo savo nusikaltimais ir gaujų sėjama baime miesto gatvėse. Nors mano tėtis buvo tas žmogus, kuris kovojo su nusikalstamu pasauliu, tačiau išėjęs į gatvę susidurdavau su kitu pasauliu, kuriame statusas buvo įgyjamas žiaurumu, daromais nusikaltimais ir buvimu „prie chebros“. Man, kaip besivystančiai asmenybei, neturinčiam susiformavusių vertybių, atrodydavo „kieta“ būti visa to dalimi. Visgi turiu dėkoti likimui ir laiku į mano gyvenimą atėjusiems žmonėms, kurie nukreipė mane nuo šio iškreipto pasaulio. Kai būdamas trylikos metų patekau į pirmąsias triatlono treniruotes, pamačiau, kad egzistuoja ir kitas pasaulis. Nors ten taip pat buvo įvairaus plauko žmonių, tačiau būtent ten sutikau žmones, kurie savo veiksmais deklaravo visiškai priešingas vertybes. Tai buvo žmonės, kurie sąžiningai dirbo savus darbus, augino vaikus, o laisvalaikį leisdavo sportuodami. Supratau, kad „kietu“ galima būti ne tik darant nusikaltimus, bet ir esant sąžiningu žmogumi, lavinant savo kūną, būnant geru tėvu ar draugu. Vėliau, kai pradėjau studijuoti, teko aplankyti ne mažai įkalinimo įstaigų, kuriose pamačiau dalį tų veidų, kuriuos kadaise matydavau miesto gatvėse. Tai buvo pasmerkti ir vilties netekę žmonės, kurių gyvenimai buvo sudužę į šipulius ir pasmerkti ilgiems metams už grotų. Būdamas ten pirmą kartą susimąsčiau, kokia yra trapi riba tarp klaidos, galinčios kainuoti gyvenimą, ir to gyvenimo, kuriame buvau aš – laisvas ir nevaržomas.

Neturint susiformavusio identiteto, mes sekame autoritetų pavyzdžiu, visuomenės ir tėvų diktuojamomis vertybėmis. Norime šlietis prie grupės, nes neturint savosios savasties atrodo klaiku likti vienam, nežinant, kuo esame ir kur einame. Kai, galiausiai, užčiuopiame savąją „šerdį“, atsiranda daugiau tvirtumo ir tikėjimo tuo, ką darome. Mes pradedame priimti save ir mūsų asmenybėje susiformuoja vidinis „filtras“, kuris padeda atskirti tai, kas ateina iš aplinkos ir pasilikti tik tai, kas sutampa su mūsų požiūriu ir vertybėmis. Tokiu žmogumi tampa sunkiau manipuliuoti ar stengtis įbrukti tai, kas yra ne jo.

Mikrodalelė Visatos sistemoje

Kartais dienos eigoje atrasti valandą ar daugiau laiko sportui būdavo nelengva, atrodydavo, kad per tą valandą praleisiu dalį gyvenimo, kurį normalūs žmonės praleidžia dirbdami. Su nerimu padėdavau telefoną į sportinį krepšį ir pasinerdavau į baseino vandenį, tarsi palikdamas gyvenimą kitoje dimensijoje. Kai grįždavau į rūbinę ir vėl paimdavau telefoną į rankas, nustebdavau, nes per tą valandą mano gyvenime nenutikdavo nieko tokio, kas negalėtų palaukti. Niekas manęs mirtinai nepasigesdavo! Gyvenimas toliau tekėdavo įprasta vaga ir be manęs.Po truputį pradėjau jaukintis mintį, kad aš nesu gyvenimui toks jau reikšmingas, kokį bandau save pateikti, susikurdamas daugybę kasdienybės pareigų. Tai būdavo tik susikurta iliuzija, kurios įrankiu pats ir tapau.Todėl toliau tarnauti šiai iliuzijai, pradėjo atrodyti kvaila. Pradėjau suprasti, kad gyvenimas lygiai taip pat gali funkcionuoti ir be manęs, jei trumpam nuo jo atsitrauksiu. Tereikia sąmoningo sustojimo sau pačiam, kuriame neturi būti kaltės jausmo, nes viskas ir toliau tekės įprasta vaga.

123rf iliustr.

Mūsų gyvenimas tėra mikrodalelė visos visatos sistemoje. Tai, kas mums atrodo reikšminga,  ėra laikina, t.y. tai, kas neišvengiamai ištirpsta amžinybės jūroje. Todėl susikoncentruoti išskirtinai tik į pareigas ir rūpesčius, reiškia gyventi mums ne mielą gyvenimą, naiviai tikintis, kad tai, ką darome, yra labai reikšminga, o gal net nepakeičiama. Tačiau mes visada turime pasirinkimą: arba tarnauti gyvenimui, arba pasitarnauti sau ir išnaudoti tą patį gyvenimą, kad galėtume įgyvendinti savo troškimus ir norus, kurie galbūt irgi žus laiko amžinybėje, bet bent jau būsime nugyvenę mums prasmingą gyvenimą.