Mikrodalelė Visatos sistemoje

Kartais dienos eigoje atrasti valandą ar daugiau laiko sportui būdavo nelengva, atrodydavo, kad per tą valandą praleisiu dalį gyvenimo, kurį normalūs žmonės praleidžia dirbdami. Su nerimu padėdavau telefoną į sportinį krepšį ir pasinerdavau į baseino vandenį, tarsi palikdamas gyvenimą kitoje dimensijoje. Kai grįždavau į rūbinę ir vėl paimdavau telefoną į rankas, nustebdavau, nes per tą valandą mano gyvenime nenutikdavo nieko tokio, kas negalėtų palaukti. Niekas manęs mirtinai nepasigesdavo! Gyvenimas toliau tekėdavo įprasta vaga ir be manęs.Po truputį pradėjau jaukintis mintį, kad aš nesu gyvenimui toks jau reikšmingas, kokį bandau save pateikti, susikurdamas daugybę kasdienybės pareigų. Tai būdavo tik susikurta iliuzija, kurios įrankiu pats ir tapau.Todėl toliau tarnauti šiai iliuzijai, pradėjo atrodyti kvaila. Pradėjau suprasti, kad gyvenimas lygiai taip pat gali funkcionuoti ir be manęs, jei trumpam nuo jo atsitrauksiu. Tereikia sąmoningo sustojimo sau pačiam, kuriame neturi būti kaltės jausmo, nes viskas ir toliau tekės įprasta vaga.

123rf iliustr.

Mūsų gyvenimas tėra mikrodalelė visos visatos sistemoje. Tai, kas mums atrodo reikšminga,  ėra laikina, t.y. tai, kas neišvengiamai ištirpsta amžinybės jūroje. Todėl susikoncentruoti išskirtinai tik į pareigas ir rūpesčius, reiškia gyventi mums ne mielą gyvenimą, naiviai tikintis, kad tai, ką darome, yra labai reikšminga, o gal net nepakeičiama. Tačiau mes visada turime pasirinkimą: arba tarnauti gyvenimui, arba pasitarnauti sau ir išnaudoti tą patį gyvenimą, kad galėtume įgyvendinti savo troškimus ir norus, kurie galbūt irgi žus laiko amžinybėje, bet bent jau būsime nugyvenę mums prasmingą gyvenimą.